internauto monologai

Kaip blogi pažymiai mokykloje mažina savim pasitikėjimą

Žinai, kai esi dvejetukininkas, tai dideliu savim pasitikėjimu nepasižymėsi. Pažymiai nusako tavo ateitį. Vos ne vos baigiau dvylika klasių - mokytis man žiauriai nepatiko ir buvo nuobodu, nes už viską ką darai esi vertinamas. Iš oro tuos pažymius rašo.

Kam reikalinga mokykla, kai joje praleidęs dvylika metų nesijauti nieko išmokęs. Kam man ta fizika, kam man ta chemija, kam man ta biologija, kam man ta geografija, muzika, kūno kultūra ir istorija. Vienintelės geros pamokos buvo anglų ir rusų kalbos - ten dar aš stengiausi ir buvau klasėje geriausias.

Blogi pažymiai mažina savim pasitikėjimą tam tikrose disciplinose. Žinau, kad geras fizikas ar chemikas nebūčiau - išvis aš esu dvejetukininkas ir geras nesu niekame. Mano didžiausias skilas yra rašymas, kurį aš užkačialinau iš neturėjimo ką veikti. Bet su tokio lygio rašymu, tai milijonų neužkalsi.

Aš nežinau, kurioje vietoje aš sugedau. Kažkada buvau labai naivus vaikas, tikėjau, jog pasaulyje yra teisybė. Norėjau dirbti ir integruotis į šį pasaulį, stengtis, bet laikui bėgant kai mane apipiso keliuose vietose aš supratau, kad šitas pasaulis nėra teisingas ir geras. Aš iš tikro labai nemėgstu darbdavių ir į juos panašių žmonių, kurie sako, jog viskas gyvenime yra pasiekiama sunkiu darbu. Jau kuo, kuo, bet sunkiu darbu aš netikiu.

Gali mokykloje chemiją išzubrint, gaut gerą pažymį, bet chemiku nebūt. Gali zubrindamas gauti gerus pažymius, bet tu būsi kaip visi. Dirbsi darbe, mokėsi sąskaitas. Tokio gyvenimo aš tikrai nenoriu. Vienintelis būdas kaip norėčiau uždirbt yra rašymas - rašai ir kapsi pinigai, bet kad taip rašyt reikia sunkiai dirbti ir domėtis viskuo - toks gyvenimas ne man. Kažkada suvaidintą savim pasitikėjimą aš praradau. Nebeesu savim pasitikintis žmogus, nes gyvenimas man parodė mano vietą.

Nebus pas mane šlovės, nebus ir pinigų - greičiausiai niekada, nes darbo dirbt aš nenoriu. Kodėl gi aš turiu tenkinti kitų žmonių užgaidas, kodėl negaliu daryti to, ką pats noriu daryt? Šita dilema man labiausiai galvą užima. Kodėl kiti sugalvoja kažkokius gerus dalykus, o aš negaliu?

Esminis dalykas, kad visi žmonės gimsta skirtingi - vienam gerai sekasi su merginom, kitam gerai sekasi mokytis, o trečiam nei su merginom sekasi, nei moksluose - taip gaunasi, kad lieki outsaideris ir gyvenimo džiaugsmas ne tau.

Gal iš tikro aš esu durnas žmogus, todėl ir nesiseka? Juk aš niekur nesimokiau, jokio universiteto nebaigiau, bet man tie mokomieji dalykai nepatiko. Man patinka filosofija, lengvai pamąstyt ten apie kažką. Kai nedirbi tiek daug laiko, tai automatiškai tampi filosofas - iš neturėjimo ką veikti prisifilosofuoji šūdo visokio. Tačiau aš filosofas nesu, mano mąstymas yra labai paviršutiniškas.

Žinau, kad gyvenu autopilotu ir gyvenu sistemoje, kaip žaidime, čia viskas vyksta automatiškai ir nieko tu čia nepakeisi. Gali plagijuoti geriausius žmones, rašyti kaip jie rašo ir nieko gero nebus. Jei tau lemta būti nežinomu, tai ir būsi nežinomu, kad ir kiek tu ten ardysiesi.

Savim pasitikėjimas ateina tada, kai tau kažkas sekasi. O kai tau nesiseka, tai savim pasitikėjimas mažėja. Tikrai nebūsi savim pasitikintis žmogus jei tau nesiseks. Aš buvau pasitikintis savimi, kai turėjau pinigų 2500 litų į mėnesį, tuomet man atrodė, kad aš esu savo vietoje, bet praėjo keli mėnesiai - likau be darbo ir visas savim pasitikėjimas išgaravo. O kai esi savim pasitikintis, tai merginos kitaip žiūri ir tada būni alfa vyras. Ir taip toliau. Man sakė, kad turiu lyderio savybes ir su tokiais žmonėmis labai sunku dirbti, todėl niekas nenori į darbą priimti, bet ką čia man skųstis.

Žmonėms reikia nemąstančių robotų, kurie dirbdami darbus negalvoja. Jiems duodi užduotį ir jie ją daro. Niekam nepatinka, kai žmogus galvoja ir rodo savo intelektą. Taip jau yra. Ar būnant salės darbuotoju reikalingi ten kažkokie protiniai gebėjimai, nesvarbu, kad tu jų turi - toks darbas yra funkcinis, kur reikia atlikti funkciją nemąstant. Ir dauguma darbų, dar nuo industrinės revoliucijos yra tokie, kur galvoti nereikia. Įeini į kažkokį transą ir dirbi duotą funkciją.

Niekaip negalėčiau dirbti tokio darbo, nežinau kur mano vieta, bet tikrai ne tokiame darbe. Bet gyvenimas parodys, kur yra mano vieta - anksčiau ar vėliau kažkas ims ir atsitiks. Jaučiu būsiu koks nors kiemsargis. Nes geresniam darbui smegenų trūksta. Žinai, kai nieko nemoki, tai kur tu dirbsi. Visiems reikia, kad jų užgaidas tenkintum. O jei nesi tas, kuris tenkina - tai nieko ir nepadarysi. Geriausia mokytis yra savarankiškai, užsiimti saviugda ir nereikės jokių universitetų, kur žmonės pažymius rašys už tavo pasiekimus, kurie įtakos tavo savim pasitikėjimą.

Aišku pažymiai yra vienas dalykas, o pinigai yra kitas dalykas. Pinigai įtakoja savim pasitikėjimą labiau nei pažymiai. Jei esi ten koks milijonierius, tai visi norės su tavim prasidėt, nes tu protingas ir gali prasisukti, bet milijonieriai tai žmonės, kurie buvo tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Nu nežinau ar žmonės, jau taip labai skiriasi - kiekvieną gyvenimas išmoko savų subtilybių.

Jei būtų tinkamos sąlygos ir geros aplinkybės, kiekvienas galėtų būti milijonierius. O dar neaišku kas galvoje dedasi - jei iš esmės tingi dirbti, taip kaip aš, tai jokių milijonų nematysi, nebent netyčia kaip nors bestselerį parašysi ar kažką įdomaus. Nu taip jau yra.

Jei esi užsiparinęs jaunas ir neambicingas žmogus, tai nieko su tavo gyvenimu gero nebus - taip jau yra. Netikiu aš sunkiu darbu, viskas turi būti malonumas. Čia kaip man rašymas, aišku geras rašytojas aš nesu, bet sudėt kokį šiokį tokį tekstą man visai patinka. Ypač patinka tai, kad niekas neaiškina man - ką turiu daryti. Rašau savo malonumui ir manau, kad kažkada ateis laikas, kai būsiu skaitomas, juk šio saito marketingu aš neužsiimu. Noriu, kad žmonės patys jį surastų. Aš jau daug kartų tai sakiau.

Rašyme įdomiausia yra procesas, tas klavišų maigymas ir savo minčių išdėliojimas ant balto ekrano. Juk kai prieš akis baltas lapas, tai tu į jį gali prirašyti viską, ką tik nori. Šimta procentinė laisvė, aišku - ne viskas yra populiaru ir ne viskas yra skaitoma. Aš abejoju, kad dienoraščio tipo tinklaraštis gali būti populiarus. Labai abejoju, bet laikas parodys. Vienintelis dalykas, ką mano savim pasitikėjimas dar leidžia daryti yra rašymas, kad ir koks ten aš rašytojas būčiau.

Nuobodus tekstas nuobodiems žmonėms.