Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-04-11

Kai nežinai kur dėtis

Gyvenime taip atsitiko, kad žmogui reikia dirbti norint išgyventi. Visi aplinkui dirba, pluša ir aria, o aš tarytum vienintelis niekur nedirbu - nieko nedarau, tik rašau. Ir tikiuosi, kad kažkada mano rašymas atsipirks taip sakant. Bet tuo labai abejoju.

Jei dabar mano motina numirtų - aš nežinočiau kur dėtis, turbūt su baisia energija pulčiau darbo ieškoti vien tik tam, kad nenustipčiau.

Keista kai pagalvoji, kad visi gyvūnai nedirba ir pinigų negauna, bet pasaulis kažkaip sukasi. Kažkiek girdėjau, kad pasauliui visą maistą duoda 2% žmonių, kiti žmonės dirba kitokius, ne ką mažiau reikšmingus darbus. Tu tik pagalvok 2% žmonių išlaiko ir pagamina tiek maisto, kad jos užtenka visiems, kas gyvena civilizuotose šalyse. Aišku tie, kurie gyvena Afrikoje - tai jie maisto negauna tiek, kiek vakarų šalis. Vakaruose parduotuvės užkištos, o kitam gale žmonės neturi ką valgyti.

Keista, kad to maisto negalima kažkaip padalinti, kad visiems užtektų. Nors visi mokslininkai sako, kad bado problema gali būti išspręsta - tik klausimas kodėl niekas nesprendžia.

Gyvename civilizacijoje, kur kiekvienas tikisi iš kito pagalbos. Net kai apvalios durys užstringa parduotuvėje žmonės stovi laukia ir  nežino ką daryti. Tai yra taip apgailėtina. O duris reikia tik pastumti į priekį. Sunkiais gyvenimo periodais pagalbos nėra ir reikia kažkaip išgyventi.

Maistas yra pats svarbiausias gyvenimo aspektas, jei taip galima sakyti. Visiems mums reikia valgyti, bet tuo pačiu pažiūrėk. Ar matei katiną sunkiai dirbantį dėl maisto arba kokį nors šunį. Juos visus pašeria. Visus gyvūnus mes maitiname, o tų kurių nemaitiname - jie patys randa ką pavalgyt. Man taip keista, kodėl žmogus negali išgyventi gamtoje ir negali valgyti žolės kokios nors. Juk vegetarai sako, kad mes žoliaėdžiai iš tikro. Nu gali obuolį nusiskinti, bet gatvėje - lauke nerasi obuolių, nebent kaime. Žinau tik tiek, kad jei žmonės nustotų dirbti, tai žemė nenustotų suktis - sustotų tik ekonomika.

Dabar nėra šalies, kuri gali išgyventi vien tik savo iškasenomis ir ištekliais. Gal šiaurės korėja. Todėl visi ir dirba - paprastam laiko praleidimui nėra laiko, nes iš tikro žmonės nemėgsta bendrauti, bent jau su manim. Aš turbūt esu nemalonus tipas.

Aš iki šiol nesuprantu, kodėl savo gyvenimą turėčiau praleisti kažkokiame darbe. Esu toks nemotyvuotas, kad nežinau kur dėtis. Gyvenimas manęs nespaudžia - esu laimingas žmogus, tik, kad tos laimės būna per mažai. Dirbam, kad išgyventume ir iš tokių darbų begalybės aš negaliu išsirinkti sau darbo, nes kiti žmonės neprileidžia dirbt. Aišku turėt darbą, kurį mėgsti daryt būtų malonumas, bet didžioji dalis darbų yra šlamštas. Žmonės tiesiog priversti dirbti. Kas taksistu, kas mėsininku, o kas prostitute. Valgyt tai norisi. Bet geriau badauti nei kažkam tarnauti.

Gyvenime reikia susikurti savo darbą. Tokį kokį mėgsti, bet tai padaryti yra be galo sunku. Aš aišku sau darbą esu susikūręs, padarau kai netingiu, bet pajamų jis man neneša. Jei neštų - tai aš būčiau pats laimingiausias žmogus žemėje. Sunku iš rašto išgyventi, žiauriai didelė konkurencija.

Bet kai yra noras, tai reikia nepasiduoti ir daryti kol padarysi, iš dalies man tai atrodo beprasmiška. Rašyti, bandyti kažką kažkam įrodyti. Labai prastas darbas, yra už mane geresnių rašytojų ir gaila, kad Amerikoje negyvenu. Ten tai turėčiau bendraminčių. O čia taip sunku, kartais atrodo, kad neįmanoma

Sako, kad sekasi tiems, kas sunkiai dirba - nu dirbu aš pakankamai sunkiai, tiek daug rašau, bet rašyt, tai ne namus statyt. Būdamas paprastas rašytojas šlovės neturėsi. Taip jau yra, toks gyvenimas. Norint būti geru rašytoju - reikia žiauriai daug skaityti, ko aš nedarau.

Mano gyvenimas yra kažkoks nesusipratimas, bet yra žmonių, kurie gyvena blogiau. Tai bent kažkiek guodžia. Man va keista, kodėl aš negaliu prasimušti, kodėl aš negaliu rašyti gerai ir aš vis kažko nemoku padaryti. Nesuprantu. Nejaugi viskas yra taip sunku?