internauto monologai

Kad ir kiek motyvacinių filmukų pažiūriu - tingiu vistiek kažką daryt

Man atrodo, kad tingėjimas yra užkrečiamas dalykas. Taip tingiu dirbti, taip tingiu rašyti, bet ateinu ir kažką gero parašau.

Vistiek man atrodo, kad tie motyvaciniai filmai nepadeda - nei kiek.

Kažkaip tingisi kažką daryt, nematau aš prasmės. Vienintelis dalykas ką reikia man padaryt - tai sugalvoti kaip internetu užsidirbti pinigų, ypač, kai neturiu jokių talentų.

Šūdas gaunasi kažkoks.

Motyvaciniai filmai sako, nepasiduok, daryk ir padarysi, bet iš tikro nesuprantu kaip ir ką turėčiau daryti, kad tapčiau pripažintas blogeris. Rašyti vien tik apie savo gyvenimą neapsimoka, bet ką aš daugiau galiu papasakoti? Nieko, esu totalus nubas.

Reikėtų rašyti patarimus kaip numesti svorį, arba mano atveju, kaip priaugti svorio. Nu čia žinai - reikia daug valgyt ir visiškai nejudėt, tada svoris augs.

Būti geriausiu blogeriu ko gero yra pašaukimas, o aš čia sėdžiu ir rašau kaip man nesiseka gyvenimas. Kam įdomus kažkokio žliumbiko blogas? Niekam, ir išvis, kas tuos blogus skaito.

Mane taip užpiso stengtis, noriu visko greitai ir ant smūgio. Ar apsimoka rašyt dienraštį, kurio niekas neskaito? Gal ir apsimoka - tampi geresnis rašytojas, bet kam rašyti jei niekas neskaito?

Kokie viso to prasmė. Tinklaraštis turėtų būti vieta, kur tu susibursi su bendraminčiais. Bet garantuoju, kad aš toks fruktas tik vienas - kuris nori nedėdamas pastangų uždirbi milijoną. Ha, ha ha būtų gerai, bet kad ir ką pasirinksi daryti - pastangas reikės įdėt.

Nieko taip paprastai neduoda - nei pripažinimo, nei šlovės, nei pinigų. Ir man atrodo, kad sėkmingu žmogumi yra gimstama.

Sako viskas priklauso nuo tavęs, bet man atrodo, kad niekas čia nuo manęs nepriklauso. Jei esi užprogramuotas nesėkmei - tai būsi nesėkmingas, nesvarbu ką daryti sugalvosi.

Taip jau yra. Galvojau parašysiu kažką motyvuojančio. Bet kai aš kažką noriu padaryti - aš visada padarau. Ir šimtą kilometrų galiu nuvažiuot ir dar kažką.

Bet, kai noriu padaryti kažką gero internete - niekas nesigauna. Ir nesuprantu kodėl, kas ateis man pasakys - ką ne taip aš darau? Gaila, tačiau niekas negaiš savo laiko, kad mokytų nevykėlį rašyti.

Galvojau parašyti knygą - bet visiškai neturiu minčių apie ką. Reiktų skaityt, bet skaityti yra labai neįdomu.

Aš vat nesuprantu, kodėl aš rašau, jei žinau, kad niekas čia neskaitys. Manau, kad būti rašytoju yra pašaukimas ir tą gali padaryti ne kiekvienas.

Geram rašymui reikia patirties, jei nėra patirties - tai ką gero tu gali parašyti?

Žinau krūvą nevykusių rašytojų, bet jie daro vienintelį dalyką ir tikisi, kad taps kažkada skaitomi.

Moderniame amžiuje neužtenka tik rašyti, ypač kai konkurencija ant kiekvieno kampo. Žmonės tingi skaityti ir ką geriausiu atveju jie padarys - tai praskanuos tavo tekstą.

Taip jau yra. Nevisiems rašytojams skirta šlovė, žinant faktą, kad dar jų yra milijonai - kiekvienas rašo ir deda savo šūdą į internetą - tikisi šlovės, tikisi pripažinimo ir pinigų,

Bet aš jau į internetą rašau kokius tris metus - dar mano šlovės laikas neatėjo. Parašau, ištrinu, parašau ir ištrinu - ir niekur mano talentas neeina. Nei pirmyn, nei atgal.

Tingėti turbūt yra geriausias laiko praleidimo būdas. Netikiu, kad iš manęs kažkas gausis. Tikrai - netikiu. Geriau eičiau ir būčiau koks nors tekintojas, bet mokytis tingiu. Kas iš tų mokslų, kiek mokiausi - nieko nepritaikiau praktiškai. Kam tos žinios, jei tu jų nesugebi pritaikyti?

Man reikia save atrasti - bandžiau knygas rašyt, bandžiau muziką kurt, gitara grojau, bandžiau dirbti ir niekur savęs neradau, nes kažkaip nepatinka. Nepatinka gaišti laiką ir negauti jokio rezultato.

Nesuprantu, ką turėčiau daryti su savo gyvenimu. Sportas nepatinka, dirbti nepatinka - na nebent kokį nors įdomų darbą. Bet rask tu šiais laikais įdomų darbą - abejoju, kad rasi. Ypač darbo biržos skelbimuose. Geri darbai nesimėto. Norėčiau būti koks nors vadovas, kažkam vadovauti - bet parodyk man žmogų, kuris nenorėtų vadovauti. Darbe yra taip: tave perka, kad tu pildytum kažkieno svajones ir tau pistų protą ir aiškintų ką reikia daryti - man taip nepatinka. Gal aš koks menininkas? Tačiau gaila, piešti nemoku.

Nemėgstu rutinos, nemėgstu rytais keltis. Kad man atrodo, kad aš nieko nemėgstu - tik gerti ir rūkyti. Nevykęs aš žmogus, tenka pripažinti. Kažkada galvojau, kad filosofas - bet tokių vaikiškų minčių filosofai nebūna. Gal aš koks svajoklis, bet jei būčiau svajoklis, tai knygą be vargo susvajočiau.

Kol kas save galiu realizuoti tik blogosferoje, kitokiems talentams atrasti - trūksta lėšų. Ot, kad aš galėčiau viską pasaulyje išbandyti ir be abejo pasirinkčiau rašymą, nes man atrodo, kad šitą talentą jau turiu. Užkačialinau per tris metus. Esu rimtas, bet nuobodus rašytojas, kuris bando atrasti save - knygos parašyti negaliu. Gerai, nesu rašytojas - blogeris. Jei taip galima pavadinti.

Patinka rašyti apie savo gyvenimą ir savo apmąstymus. Prie to gal reikia ir likti, nes kai buvau ištrynęs šį blogą, parašė keli žmonės ir paklausė, kodėl aš jį ištryniau - nu aš sakau, kad užpiso rašyti ir nematyti jokio rezultato. Bet reikia pripažinti, nesu taip ilgai rašęs, kad mane surastų tie, kam bus tokio tipo blogas įdomus.

Aš puikiai žinau, kad rašyti apie gyvenimą, kai esi nežinomas žmogus yra neverta, bet apie ką aš dar galiu rašyti, kai aš niekuo nesidomiu? Gal reikia pradėt domėtis, bet taip tingiu. AŠ ATSAKAU. TINGIU.

Man patinka rašymas, bet galiu sau duot leidimą nebūt žinomu rašytoju. O rašyti dėl savo malonumo. Žinau, kad knygas reikia rašyti liaudžiai, bet jei man pačiam nepatiktų kažko rašyti - tai, ką aš čia rašyčiau?

Užpiso
Užpiso
Užpiso.

Nežinau ko noriu iš gyvenimo. Nu aišku pinigų reikia, bet greičiausiai būsiu bomžas. Nepripažintas rašytojas.

Man vat grynai įdomu, kas būtų, jei aš dešimt metų rašyčiau šitą tinklaraštį - ar jis susilauktų fanų ar ne. Gal pasaulio žmonės tiesiog manęs nemėgsta ir mano bandymas padaryti bet ką bus bergždžias?

Aš nežinau - norėčiau būti žvaigžde ir turėti kažkokį talentą. Bet gimiau be jokių talentų į rimtą pasaulį, kur reikia konkuruoti ir apsimesti tuo, kuo nesi. Nenoriu aš tokio gyvenimo. Noriu būti su visais atviras. Aš daug kur sakiau, kad nemėgstu žmonių, bet tik dėl to, kad jie manęs nemėgsta - kitos priežasties aš neturiu. Jei mane žmonės mėgsta, tai ir aš žmones mėgstu.

Man atrodo, kad žmonės manęs nemėgsta, nes aš neidealus, aš nedadarytas.

Gimsti be jokių talentų į pasaulį ir turi jame suktis. Jei manęs būtų kas nors klausę ar noriu gimti - tai sakyčiau, kad nenoriu. Ypač tokioje lėvoje rolėje. Bipolinis ar šizofrenija. Psichozė ar dar koks šūdas. Už ką man visa tai? Aišku dabar turiu atmazą ir galiu nedirbti, bet nedirbti aš galėjau visą savo gyvenimą. Kažkada man atrodė, kad numirsiu nuo širdies nepakankamumo, kad širdis užsilenks. O dabar man atrodo, kad nudurnėsiu ir numirsiu nuo bado. Baisi mirtis laukia, bet gyvenime gal kažkas pasikeis.

Aš prisipažinsiu - nesuprantu, ką reikia šitam pasaulyje padaryti. Nejaugi gimiau tam, kad dėčiau maistą į burną ir miegočiau. Kad gyvenčiau katino gyvenimą? Toks gyvenimas nuobodus.

Pavydžiu žmonėms, kurie turi ką parodyti. Turi ką nufilmuoti ir jų gyvenimas yra įdomus. Sėdėt žiūrėt vlogus, kažkieno - tai bent linksmas gyvenimas. Aš irgi taip norėčiau, bet dabar mano gyvenimas toks šūdas, kad nėra ką rodyti ir nėra ką pasakyti. Mano gyvenime nėra jokio veiksmo.

Nesuprantu kaip kiti žmonės susigalvoja ką veikti, kai aš savo chebrai kažką pasiūlau - tai jie tingi iš namų eiti, jei nėra ką išgerti. Toks tas gyvenimas - ne mes tokie. Mes gal esame geresni nei tai. Bet jei tu bendrauji su nevykėliais, o vykėliai su tavim nebendrauja - tai kaip išlyst iš tokio gyvenimo.

Kaip padaryt gyvenimą geresniu, kaip susikurti sau gyvenimą iš rašymo. Ką gi tokio reikia parašyti?

Nesuprantu, nežinau, bet labai domina. Reiktų gal būti kokiu nors mokslininku.

Jei jau į internetą rašau, kad tingiu dirbti ir, kad noriu įdomaus darbo - tai turėtų išsipildyt, žmonės turėtų surast mano rašomą mėšlą paskaityt ir susidomėt manimi, bet tokioje šalyje, kur darbai visi lėvi ir skirti vergams - gero darbo tau niekas nepasiūlys, jei tu jo nepažįsti. O manęs niekas nepažįsta - pažinčių jokių neturiu. Turbūt teks nugyventi prastą gyvenimą.

Noriu įdomaus darbo, bet, kad aš apart lėvo rašymo daugiau nieko nemoku. Neišmokau gyvendamas. O dirbti monotonišką darbą - tai tikrai ne man. Man reikia įvairovės, kažkokio minimalaus iššūkio.

Mano gyvenimo problema yra ta, kad aš nežinau kas aš esu. Nesuprantu, kaip kiti gimsta ir iškarto žino ką jie nori daryti gyvenime. Kaip taip galima?

Kaip rasti sau vietą po saule? Kaip būti sėkmingu, ypač tada, kai niekas nedomina? Aišku aš savo gyvenimu skųstis nenoriu - jis geras, komfortiškas. Bet gyventi be pinigų yra tikra nesąmonė, nes net alaus neturi už ką nusipirkti. Niekas nieko nemokamai neduoda - o galėtų.

Aš va kokio sargo darbo norėčiau, ten nereikia nieko daryti ir galėčiau tikrai būti sargas. Bet sargaut be interneto yra NESĄMONĖ. Naktimis galėčiau rašyt savo dienoraštį. Siunčiau sargo darban cv savo - bet žadėjo į pokalbį pakviest ir nieko nepakvietė. Reikia konkuruoti su žmonėmis, o kai sargo darbas vienintelis skelbimas, tai žinai - daug pretendentų į tokį darbą. Visiems manau patinka nieko neveikt. Kiemsargiu arba valytoja būti aš nenoriu. Salės darbuotoju būti aš nenoriu - nes visur reikia krutėt ir dirbti. Mes keisti padarai. Dirbam, Dirbam, ir dar kartą dirbam.

O aš kaip nedirbu, taip nedirbu, bet jaučiu kažkada teks dirbt nemylimą darbą. Vien tik tam, kad nenumirt iš bado. Arba nežinau - išsikraustysiu aš į kaimą ir ten gyvensiu iš pensijos. Bet iš kur pas mane nedirbantį pensija? Juk aš stažo neturiu - man geriausiu atveju bus šalpa. Kas yra apgailėtina suma. O gal nudurnėsiu ir gulsiu į pensionatą, ten kur draugelio dėdė guli - nežinau kas bus, neįsivaizduoju.

Taip užknisa gyventi, kai savo ateities nežinai, bet jei gali būti blogai - tai taip ir bus.

Žodžiu užtenka čia verkšlenti.