internauto monologai

Geras gyvenimas

Nedirbi ir gyveni. Toks gyvenimo būdas pas mane jau 27 metus. Galiu pasididžiuoti, kad per savo gyvenimą dirbau tik tris mėnesius ir tai nebuvo rimtas darbas, bet pinigai buvo rimti.

Aš va pagalvojau, kad man nesiseka dėl to, kad aš nenoriu dirbti. Galėčiau aišku eiti ir dirbti bet kokį darbą, bet kažkodėl širdis nenori. Nenoriu elgtis prieš savo širdį.

Svajoju būti rašytojas. Kažką rašyti, bet toks aš ir rašytojas. Iš neturėjimo ką veikti pasidalinu savo gyvenimo subtilybėmis.

Ar verta dirbti dėl pinigų? Tikrai neverta, geriau žymiai geriau yra dirbt dėl malonumo. Pinigai, na jie kažkaip ankščiau ar vėliau ateis savaime.

Rašyti internete yra be galo sunku, nes reikia sudominti publiką savo raštu. Rašydamas savo dienoraštį nelabai ką ir sudominsi, nebent turi gerų pasakų - o aš neturiu gerų pasakų.

Žinau reiktų mest rūkyt ir gert, bet pastaruoju metu daug negeriu. Geriu žymiai mažiau nei prieš keletą metų. Tai lėmė išsiskyrimas su vienu draugu, kuris amžinai man statydavo. Aš džiaugiuosi ir jis džiaugiasi - gyventi blaivia galva yra malonumas.

Kitas mano draugelis patarė man būti nežinomu rašytoju. Tiesiog rašyt tai ką noriu ir nesiparint dėl skaitomumo, nes viskas absoliučiai viskas yra skaitoma. Būti žymiu rašytoju yra privilegija.

Aš esu tikras dzin budistas, gyvenu ramų ir paprastą gyvenimą - ženitis ir vaikų turėt aš nenoriu, nes juos reikės išlaikyti ir dar daugiau dirbti. Pasirinksiu aš viengungio kelią ir ramiai lauksiu, kol subręsiu.

Kai būsiu subrendęs ir pamatęs daugiau nei pusę savo gyvenimo, gal kažką rimto parašysiu. Rašyti tai malonumas, kuris yra kraujyje.

Aš net nežinau kodėl savo asmeniniu gyvenimu dalinuosi su internetu, bet čia nesvarbu. Norėčiau parašyti kažką apie realybės hackinimą, bet pačiam dar matricos iš vidaus nepavyko nulaužti. Tad nieko gero ta tema neparašysiu. Buvau dievas tris dienas, pamačiau kaip pasaulis veikia, bet kad jį nuhackinti tai nežinau, manau retam kuriam pavyksta. Bet tarpkitko realybės hackinumu galima vadinti genetinę inžinerija. Kai keičiami gyvūnų ir augalų genai, netruks laukti ir žmonių genus galima bus pakeisti prieš jiems gimstant. O idealių vaikų norės kiekviena moteris, tad gimdytojų atsiras ir bus apstu.

Gyvendamas dar neįveikiau socialinių skirtumų, man irgi kartais užsinori tų dalykų, kurių aš turėti negaliu ir nemoku. Kažkaip savo gyvenimą sieju su mėgėjišku rašymu - bet bėda ta, kad rašydamas mėgėjiškai ir dar tinklaraštį tai neužsidirbti milijono pinigų, nebent netyčia tapsi žinomas. Bet tai yra labai menkas šansas. Reikia rašyt, reikia promotint ir kitus dalykus daryti, bet aš nesu marketingistas, tai nelabai aš čia iš populiarinsiu savo blogo. Rašau dėl malonumo ir tik dėl jo.

Gyvendamas ir darydamas tam tikrą darbą tampi geresnis ir gal ateis ta diena kai aš parašysiu kažką gero, kažką ką galės paskaityti daugiau nei keli žmonės, kurie čia dabar skaito.

Žinau, kad reikia rašyti ne apie save, o apie kažką, bet aš net savęs neišmanau, tai apie ką aš galiu rašyti. Būti tinginiu yra pašaukimas, kai kam tas gali sukelti didelį šleikštulį.

Čia tas balvonas, ir vėl jis, ir jis dar nedirba. Svajoju aš apie kitokį darbą. Man pasiūlė rašyti trumpas noveles, tai šiam kartui turiu tokią:
Džo išsitraukė savo ginklą ir nutaikė man į galvą, tačiau dar kartą pažiūrėjęs į mane jis nutarė nešauti. Aš buvau geras žmogus, tiesiog man labai nesisekė gyvenimas ir kiti dalykai. Džo nusisuko ir nuėjo savo reikalais.
Aišku rašyti trumpas noveles nėra mano pašaukimas, nes aš rimtas žmogus. Rimtas, pasakiau, koks aš rimtas, visiškai nerimtas žmogus. Juokiuosi.

Kalbant apie gyvenimą, tai pasakysiu, kad nusibodo man gyventi, nes gyvenime niekas nevyksta - esu savo gyvenimą apmažinęs iki minimumo, retai kur išeinu, o jei einu, tai pagert. Kartą į dvi ar tris savaites iš namų išlendu.

Aš sakiau ir sakysiu, kad mes visi užprogramuoti, mes gyvename sistemoje ir jei sistema nenorės tau duoti, tai tu ir negausi, nesvarbu koks geras būsi, nes tai irgi yra užprogramuota. Aplinkinio pasaulio mes pakeisti negalime, nebent esame labai talentingi ir galime parašyti skaitomas knygas, klausomą muziką, žiūrimus filmus.

Aš tikiu, kad pasaulį galima užvaldyti savo žodžiais, tik reikia rašyti tai, ką žmonės nori skaityti. Jei bandysi žmonėms įrodyti priešingai, tai jie tave suės. Yra kaip yra ir nereikia mums čia jokių revoliucionierių.  Niekam nepatinka, kai jų mintys yra stumiamos iš komforto zonos. Labai retas žmogus nori ir gali mąstyti kitaip. Bet pradžiai reikia kalbėti apie save. Aš natūraliai mąstau kitaip, dėl to man ir nesiseka. Kai visi galvoja kaip susirasti darbą ir išgyventi, aš galvoju kaip apsieiti be darbo ir išgyventi. Gyvenu kaip inkstas taukuose. Komfortas aukščiausio lygio, o motyvacijos dirbti visiškai nėra, nes maisto aš turiu, pinigų irgi gaunu ir taip kažkaip pripratau gyventi per savo gyvenimą. Niekada man nereikėjo dirbti, turiu kas maistą patiekia - esu laimingas, su keliais gyvenimo nepasitenkinimais.

Viską turiu, bet noriu turėti dar daugiau. Manau svarbiausia yra įvertinti tai, ką turi. Yra žmonių, kurie dar varganiau už mane gyvena. O ką, gaudamas pusę minimumo už nieko neveikimą yra labai geras rezultatas, tačiau, reikėjo sveikatą paaukoti. Bet tos sveikatos man niekas nedavė iš pradžių. Tik va galvoju, kas bus ateityje: po 40 ar 50 metų gal net mažiau: po 20. Kažkaip reikės gyventi, bet aš toks nesveikas, tai aš gal net ir neišgyvensiu iki tiek. Kai nesveika širdis, tai per daug ir nepasispardysi.

Labiausiai aš norėčiau geros sveikatos ir gero darbo, tiksliau norėčiau knygas rašyt, best sellerį kokį nors. Bet visi šių dienų pripažinti autoriai buvo ant bado ribos, pusbadžiu ten gyvendavo ir buvo pripažinti tik po mirties.

Vieną detektyvą aš jau esu parašęs, vis bandau parašyti antrą dalį, bet nelabai sekasi. Vis pradedu ir ištrinu, pradedu ir ištrinu. Nežinau aš ką ten reikia rašyti. Pirmas blynas kaip visada gavosi prisvilęs. O antro iškepti aš kažkaip nelabai galiu. Mano problema ta, kad man nepatinka skaityti - tiek daug nuostabių knygų yra, o aš kažkaip pro pirštus į jas žiūriu. Galvoju, kad visai ne tokią literatūrą noriu rašyti. Noriu absurdo ir debilizmo, nes mano nuomone tokių knygų nėra, arba aš jų rasti negaliu.

Visas modernus internetas rašo šūdą, kuris patinka tik kažkokiems idiotams. Vertina už šūdą juos, o aš noriu gyventi ir savo gyvenimą praleisti kitaip nei kiti žmonės. Man reikia pramogų tik minimaliai. Kompas vienišiui pati geriausia pramoga, nes čia gali rašyti, klausyti muzikos, žiūrėti filmus ir išmokti bet ką, svarbu, kad tik norėtum. Nes jei nenori, tai nieko ir neišmoksi.

Reikia atsisėsti ir pagalvoti, dėl ko mes gyvename. Ar dirbame vien tik tam, kad nenustiptume? Pirmiausias dalykas, tai reikia nebijoti pažiūrėti kas bus, jei mes nedirbsime. Aišku, kiekvienam vis skirtingai - tikiu, kad yra žmonių, kurie be darbo negali išgyventi, bet pilna tokių, kurie išgyventi ir be darbo gali.

Sulaukęs pensijos aš planuoju išsikelti gyventi į kaimą, nes dabar nėra galimybių. Kažkaip norisi nugyventi savo gyvenimą nedirbus nei dienos, na nebent su pažįstamais kartu draugiškai. Vis dar tikiu, kad žmogus suradęs savo mėgstamą darbą nedirba nei dienos. Tik reikia tą darbą rasti. Reikia rasti, tai, ko geidžia širdis ir tuo gyventi. Bet kartais atrodo, kad niekas negyvena savo svajonių gyvenimų, ypač tie žmonės, kurie mane aptarnauja parduotuvėse, baruose ir kitose įstaigose. Gal būt svajonių gyvenimą galima gyventi tik Amerikoje, kur žmonių milijonas, bet aš pabandysiu gyventi savo svajonių gyvenimą čia.

Mano vaikystės svajonė buvo nedirbti, tai mano svajonė išsipildė labai lengvai. Tiesiog nesusirandi darbo ir žiūri kas bus, ir nieko nebuvo - gyvenau kaip gyvenu. Tenka visko atsisakyti, nes viskas yra labai prabangu, kai neturi pinigų, o jų neturi ne dėl to, kad nedirbi, o dėl to, kad vietos po saule sau nerandi.

Pasaulyje yra labai daug įvairių gyvenimo būdų, tereikia pasirinkti vieną iš jų. Gali būti pusbadžiu gyvenantis blogeris ir tu nuveiksi per gyvenimą daugiau negu koks nors kasininkas. Ne visi žmones sukurti kūrybai, o ypač rašymui, bet kai ateis laikas ir manęs paprašys kas nors parašyti kokį pardavimo tekstą - aš jį be jokios abejonės parašysiu, nes būsiu išmokęs rašyti.

Sako, kad norint būti rašytoju - reikia rašyti. Tai tą aš čia ir darau, nors rašau nesąmones, bet tikiu, kad atsiras bent vienas žmogus, kuriam mano nesąmonės patiks - ji be abejo galėsiu laikyti savo geriausiu draugu.