internauto monologai

Galvojau savo svajonės sieksiu svetima kalba

Čia prieš kelias akimirkas sukūriau anglišką blogą, bet tik pradėjus rašyt - pajaučiau, kad savo svajonės nepasieksiu užsienietiška kalba. Man nepasisekė, kad nesu anglas. Būčiau anglas, tai mano blogas turėtų potencialiai daugiau skaitytojų. Lietuvoje vargu ar tapsiu žinomas, ypač blogindamas apie savo gyvenimą. Lietuvoje blogosfera yra mirusi ir tai yra taip gaila.

Nežinau ką daryt, nežinau kur dėtis, nežinau ką ir kaip rašyt. Žodžiu gaunasi totalus šūdas. Savo tinklaraštį kažkiek upgreidinau - sudėjau reikalingą informaciją. Kad žmonės žinotų kas esu, ir ką aš čia darau.

Būti žinomu, tai tikrai yra pašaukimas.

Radau tokį saitą - Quora, kur galima anglų kalba paklausti bet kokio klausimo, tai aš paklausiau ar apsimoka rašyti tinklaraštį, kurio niekas neskaito.

Tai vienas čiuvas man atsakė, kad jis blogina jau 20 metų ir per pirmus du ar tris metus savo rašymo jis neturėjo jokių skaitytojų, o po to kažkaip jo blogas iškilo. Netyčia savaime.

Visi atsakymai buvo teigiami, niekas nesakė, kad neapsimoka rašyti. Tai manau, kad rašyti apsimoka - tik klausimas, kokia man iš to nauda. Ką aš gausiu rašydamas tinklaraštį? Jei gaučiau skaitytojų ir susidarytų toks kuklus klanas, tai būtų visai nieko. Bet jei sėdėsiu ir rašysiu bei skaitysiu vienas, tai koks man skirtumas ar aš turiu tą tinklaraštį ar ne.

Aišku norint būti žinomu, tai reikia rašyti tai ką žmonės norėtų skaityti, bet man nelabai aktualu kuo domisi kiti žmonės, o ir praktikos rimtų straipsnių rašyme jokios neturiu. Marketingo neišmanau. Didžiausias trafikas ateina iš google. O ne iš kažkur kitur, tai neabejoju, kad reikia rašyti pagal raktažodžius ir taip toliau, bet problema ta, kad normalus Lietuvis ieško angliškai - Lietuviškai paieškau tik tada, kai noriu išsivirti bulves.

Bet dabar įsivaizduoju, kad yra begalė žmonių, kurie angliškai nemoka ir yra pririšti prie lietuviško interneto, bet ką aš žinau. Antrarūšis žmogus turi būti, kad anglų nemokėtų - aš rašau žmonėms, kurie moka anglų. Tai jei tu nemoki, tai žinok, kad ne čia skaitai - eik kitur :).

Kažkaip galima manau rasti bendraminčių rašant tokį dienoraštį. Tik man klausimas, kaip tie bendraminčiai ras mano tekstus, kai aš jokiu marketingu neužsiimu. Problema ta, kad rašydamas susiduri su krūva kliūčių. Visų pirma - kaip tave ras tavo skaitytojai, jei tu niekur nesireklamuoji. Nejaugi tu lauksi kol kažkas parašys tam tikrą raktažodį į google ir tavo saitą netyčia išmes. Taip aišku gali nutikti. bet tikimybė yra nulinė, ypač, kai aš pagal raktažodžius nerašau. Ir net neįsivaizduoju, kokie raktažodžiai ten yra.

Kita problema yra temos. Gali aišku imti ir kažką plagijuoti, bet taip neprasimuši. Ir galiausiai nusibos rašyti. Aš galvoju, kokiomis temomis rašyti ir nieko nesugalvoju. Mano tema: kaip nesiseka būti rašytoju, blogeriu. kaip nesiseka gyvenimas ir taip toliau - viskas kas yra negatyvu yra mano tema. Gal ne visiems internete reikia pozityvo. Gal atsiras tokių, kuriems negatyvas prie širdies bus.

Savo dienoraštį jau rašau šešis mėnesius ir kaip nėra lankytojų taip nėra. Čia nesuprantu kodėl, gal dėl to, kad aš lėvas rašytojas. Arba dar gal kažkokia problema yra. Žodžiu - trečia problema yra pats rašytojas. Jei jis rašo mėšlą, tai jis niekada nebus žinomas ir skaitomas ir dar populiarus. Toks rašytojas kaip aš, tai niekada nebus populiarus ir skaitomas, bet gal savo blogo dar tinkamai neparašiau. Gal reikia rašyti, kaip tas čiuvas sakė, tris metus, kol pasiseks.

Kitas dalykas yra konkurencija. Tokių blogerių Lietuvoje tikrai nėra daug ir visi yra nežinomi, nes nėra čia kur quest postint ir komentuot ir socializuotis - tiesiog Lietuva nėra blogerių kraštas ir čia kažkaip tie blogai nėra prigiję. Kas skaito internetą šiais laikais, kai galima video pažiūrėt ir gaut visą reikalingą informaciją.

Aš džiaugčiausi, jei rasčiau bent dešimt bendraminčių. Dabar turiu tik du, kurie ateina ir paskaito mano tinklaraštį. Aš visiškai neįsivaizduoju kaip tokio mėšlo rašytojas gali vadintis tinklaraštininku. Čia gi tikro narcizo tinklaraštis.

Kita problema yra mėšlas. Pats niekada nesuvoksi, kada rašai mėšlą, o kada rašai kažką gero. Geras tekstas, tai toks tekstas, kuris padeda skaitytojui apsispręsti kokį televizorių pirkti arba kokį tinklaraštį skaityti. O blevyzga ir tirados, kam jos įdomios. Kam skaityti tinklaraštį, kur kažkoks asilas skundžiasi savo gyvenimu? Tas asilas, esu aš.

Tinklaraščio skaitymas turėtų būti pramoga, bet litovcai taip pramogauti nemėgsta. Matau iš savo tinklaraščio statų. Populiarumas jei ir ateis, tai ateis savaime - dėl to stengtis nereikia. Mano tekstai yra nuobodūs ir aš pats esu nuobodus supistas narcizas, kuris įsivaizduoja, kad yra karalius ir visko kito valdovas. Bet suvokiant faktą, kad nei vienas litovcas blogeris neužkala pinigų iš blogo yra taip apgailėtina ir tai reiškia, kad mano svajonė niekada neišsipildys. Kaip gaila, einu paverkt.

Kodėl aš nemoku angliškai rašyt, rašau angliškai kaip pirmokas, nes nežinau visų žodžių. Šimtu procentų lietuviškai rašau geriau nei angliškai, bet jei lietuvių nesugebu sudominti savo rašomu mėšlu, tai ką užsieniečius sudominčiau? Pasaulyje yra 300 milijonų blogų ir aš esu vienas iš jų. Nežinomas, neatrastas ir nesurastas. O pats skaitau kelis blogus, nes man skaityti nepatinka. O aš kaip koks durnius į tą triukšmą kišu savo šūdą. Aš nesuprantu kam aš tai darau, kokia to prasmė. Norisi ir man savo šūdą ten įkišt, bet va reikalas tas, kad vieni tampa žinomi, o kiti yra nežinomi. Ir va nesuprantu, kaip vieni būna žinomi, o kiti nežinomi, kai ir vieni ir kiti rašo kažkokį šūdą.

Man atrodo, kad blogerius pasirenka žmonės patys. Tas, kuris gerai stumia būna mėgiamas, o tas, kuris stumt nemoka, yra luzeris. Nesvarbu, kad vienas rašė dešimt metų, o kitas metus. Ir vienas per metus tapo žinomas, o kitas per dešimt metų netapo žinomas.

Bet kokiu atveju rašyti į šitą triukšmą apsimoka, nes gerėji kaip rašytojas. Nu tai vienintelis pliusas iš tokio rašymo. Niekas neateis ir neskaitys tavo dienoraščio jei rašysi apie savo gyvenimą, bet va yra žmonių, kuriems tokio tipo šūdas patinka - nesuprantu aš jūsų, kokio velnio šitą šūdą skaitot? Čia gi nieko įdomaus nėra.

Sudominti publika yra tikras įšūkis. Lietuvoje galima užsidirbti iš rašto, bet tai turi būti raštas, kuris yra atliekama profesionaliai, o ne pramogai. Juk jei internetu nebūtų galima užsidirbti, tai tokių saitų kaip delfi. 15min, alfa net nebūtų. Yra lietuvoje rinka, kurią galima sudominti, bet tokiu šūdu, kokį aš čia rašau tu nesudominsi nieko, tik kelis individus, kurie yra visiški neformalai.

Dėl ko aš pasirinkau blogerio kelią aš nežinau, greičiausiai dėl pinigų, dėl šlovės - kurią matysiu kaip savo užpakalį.

Norėdamas rašyti apie savo gyvenimą, tai turi būti populiarus žmogus. Mėgti kitus žmones ir šiaip turėti tam tikrą charakterį, o pas mane charakteris šūdinas, kitų žmonių aš nemėgstu, nes mane viskas užpisa. Populiarus aš nesu, bet reikia pripažinti, kad pasaulyje yra įvairių lochų ir kalbant pakankamai ilgai tie lopai pradės ankščiau ar vėliau tavęs klausyti. Bent tokia logika yra, kiekvienai nesąmonei atsiranda klausytojas. Ir tu gali ardytis, plėšytis ir kitaip reikštis, jei tu nerandi kitų žmonių, kurie tavęs klauso - tai taip ir liksi nežinomas rašytojas.