Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-22

Tai jeigu svajonės nesipildo

Sėdžiu ir tingiu pagalvoti apie tai, kad kažkada reikės dirbti. Darbas ne man.

Nedirbu jau 27 metus ir tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Aš iš tikro darau gerą darbą, ir užleidžiu savo darbo vietą tiems, kam darbo labiau reikia nei man. Koks geras aš žmogus.

Būti profesionaliu tinginiu yra pašaukimas, nes kai turi tiek daug laiko kiek aš, tai net tingėti pradeda atsibosti. Visata turi man planą. Ir šiame pasaulyje aš gimiau dykinėti.

Turėjau daug svajonių, bet dėl savo svajonių nepajudinau nei piršto. Va tik parašau kartais iš neturėjimo ką veikti - visgi būti profesionaliu tinginiu yra pašaukimas, nes tada turi laiko atrasti kažką naujo. Norėčiau aš būt tas atradėjas, kuris išrado ratą, arba tūrį arba dar ką nors.

Laiko į valias galima daryti ką tik nori, menai, galerijos ir visa kita, kas įdomu normaliam žmogui manęs nedomina. Jei yra būdas kaip nieko neveikti, aš jį būtinai rasiu. Savo ateityje planuoju sėdėti ant žemės ir prašyti praeivių pinigų, bet dar iki to nedegradavau.

Tinginiai labai produktyvus žmonės, jei arba daro efektyviai viską arba nedaro išvis. Gaišti laiką nesvarbiems dalykams yra labai apgailėtina. Tu tik pagalvok, tiek daug darbų žmonės dirba ir tik keli darbai yra atsakingi už stogą ir maistą - visa kita realiai yra nereikalinga.

Sėdėti ir tenkinti kitų žmonių poreikius yra labai nuobodu. Aš neįsivaizduoju kaip tame pačiame darbe galima išdirbti dvidešimt metų. Mano vaizduotė tiek neneša.

Sunkiausias dalykas, kurį aš darau yra rašymas, tai pakankamai lengva - atidarai naršyklę, paspaudi nuorodą į savo tinklaraštį ir parašai kokį nors šūdą, kuris niekam neįdomus. Taip pateisini savo egzistenciją. Juk knygos sako yra išminties lobynai, tai ir aš stengiuosi kažkokios išminties parašyt.

Šiaip sakau rašau dėl pramogos, ne pramogos jums, o pramogos sau, nes rašymas vienintelis dalykas, kuris praskaidrina nuobodžią dieną.

Pats faktas, kad gali užsiimti kuo nori, yra nuostabus. Žinoti, kad bet kada gali išeit parūkyt, pagert, pavažinėt viešuoju transportu, pasivaikščiot ir užsiimti kitais įdomiais dalykais - žavi.

Aš taip norėčiau iššokti su parašiutu, bet gaila nemokamai to padaryt nesigauna. Žinai, kai gyveni tikro tinginio gyvenimą tada supranti, kad gyveni pasaulyje, kur viskas mokama.

Dar vienas užsiėmimas internete yra trolinimas. Nesąmonių rašinėjimas ir taip toliau. Menas būti tinginiu, apie tingėjimą galėčiau daug parašyti, bet tingiu. Geriau šiaip nesąmonės parašinėti į internetą, tai atpalaiduoja nuo kasdienių rūpesčių, kurių neturiu.

Kadangi turiu vieną skaitytoją, kuris pastoviai skaito mano įrašus, tai pasakysiu tau tokį dalyką. Žinai, tingėti yra nuostabu. Bet kartais nėra ką veikti ir atrodo, jog gyvenimas yra beprasmiškas - tu pats savęs paklausk, ar  gimei tam, kad tenkintum savo norus ar gimei tam, kad tavo norai patys išsipildytų? Kas geriau ar plaukti pasroviui ar irtis prieš srovę? Man atrodo, kad pasroviui yra žymiai geriau negu prieš srovę, tai jei svajonės nesipildo, tai kam eikvoti savo energiją ir stengtis nulaužti realybę? Vienareikšmiškai neapsimoka.

Einu parūkyt, arbatos pasidaryt, gal dar ką nors parašysiu....

Didžiausia žmonių problema yra darbas, nes dėl darbo reikia konkuruoti su kitais bičiuliais, nes gyvenime nieko negalima gauti nemokamai - nebent iš mamos. Aišku, kai tiek daug žmonių dirba, tai nėra kuo skųstis - viskas padaryta. Bet tiek daug darbo gali atlikti tik vergai. Jei mes būtume socialūs, tai mes sėdėtume arbatą gertume ir kalbėtumės, bet rask tu žmogų su kuriuo gali pakalbėt šiais laikais. Visi užsiėmę savo šūdu.

Jei taip pagalvotum, tai žmogus gaištą savo gyvenimą darydamas kažkokius nereikšmingus darbus. Stato namus, tiesia kelius, gerina susisiekimą ir taip toliau, bet iš tikro ar visa tai yra reikalinga, kaip mus mokė mokyklose? Visi gyvūnai gyvena diskomforte, taip iš pirmo žvilgsnio atrodo, bet mes irgi gyvūnai tik kitokio pobūdžio, mes labiau kaip skruzdės nuolat dirbam, kažką darom, judam krutam pinigus gaminam, bet aš tai toks žmogus - kaip beždžionė aš guliu, valgau, miegu ir šiku - nieko daugiau nedarau, nes manęs darbo rinkai ir nereikia. Jokios kvalifikacijos aš neturiu, bet aišku nėra kuo skųstis, aš asmeniškai manau, kad rašydamas atlieku didelį darbą, o tai, kad mane skaito vienas žmogus pasako faktą, kad aš darau reikšmingą darbą. Šiandien vienas, rytoj kitas. Taip gyvenimas ir prabėgs o aš liksiu nieko nepadaręs, tačiau nesiskundžiu gyvenimas neteisingas ir reikia tenkintis tuo, ką turi. Dar šiandien galiu pasimėgauti savo darbu, tikiuosi senatvės nesulauksiu, o jei ir sulauksiu tai būsiu ir toliau tinginys. Tingėti yra menas. Visi yra tinginiai, bet tinginiai tai žino.

Mes gyvename kažkur kosmose, kur mūsų atliekami darbai išvis neturi jokios reikšmės. Mes galvojame, kad gyvensime amžinai ir turėsime pomirtinius gyvenimus, na jei taip bus, tai kitam gyvenime aš vėl būsiu tinginys. Neįsivaizduoju savęs kažko dirbančio, tiesiog vaizduotė neneša. Ir susimąstau apie kitus žmonės - kodėl jie dirba ir kodėl savo laiką gaištą niekams, vat jei tavo darbas tau patinka, tai kitas reikalas, bet kam dirbti darbą, kuris tau nepatinka - vien tik tam, kad nenustipti? Vien tik tam, kad turėti ką į burną įmesti? Nežinau, man taip nepatinka. Man iš tikro niekada nepatiko stengtis ir konkuruoti su kitais žmonėmis, kodėl mes visi negalime būti draugai? Pasaulis toks mažas, visi vieni kitus pažįsta ir taip toliau. Manau svarbiausia būti draugišku ir mylėti kitus taip, kaip myli save. Aš niekada niekam neduočiau darbo, nes darbas žmogaus nepuošia. Žmogų puošia pinigai, bet taip gaunasi kuo daugiau vertės sukuri, tuo daugiau pinigų tau suneša. Rašymas irgi yra darbas, nors ir neskaito niekas, na tik tu.

Jei žmogų vertintų ne pagal pinigus, o šiaip pagal manieras ar dar ką nors, tai visi būtų lygūs, bet dabar vertinami tik sėkmingi, o kiti lieka už borto. Žmonės sukuria sėkmės iliuziją, jei tu netenkini žmonių poreikių - esi niekam reikalingas. Todėl svarbiausia yra tenkinti kitus žmones, taip gaunasi, kad visi talentai kuriuos turi yra skirti kitiems. Jei rašyt, tai tik best sellerį, su tokia logika, tai geriau tada išvis nerašyt.

Pasaulis yra toks, koks yra ir nieko čia nepakeisi. Žmonės nenori pasikeist ir šiaip masė, didžioji dauguma žmonių yra idiotai, todėl aš rašau ne idiotams, o vienetams, kuriems įdomūs mano kliedesiai. Lengviausia žmogui pasakyti, susirask darbą būk kaip visi, bet, kad aš nenoriu. Man labiau patinka eiti prieš sistemą, kartais per teliką pažiūriu kai rodo kokius nors idiotus, tai pagalvoju, kaip jie išgyventi tokioje sistemoje gali, bet čia svarbiausia yra nemąstyti o dirbti. Dirbti, nes kiti dirba. Tėvai dirba, draugai dirba ir visi aplinkui dirba, todėl ir tu turi dirbti. Bet retas kuris susimąsto ir savęs klausia, kam dirbti? Jei aš dirbčiau, tai dirbčiau ties savu kokiu nors projektu. Niekada nedirbčiau kitiems žmonėms, na nebent kokiu nors sargu.

Arba tu tenkini savo svajones, arba tave samdo tenkinti kitų žmonių svajones. Bet gyvenime reikia gyventi taip, kaip pats nori. Niekas neturi teisės, pažaboti tavo laisvės, mes gyvename laisviausioje eroje istorijoje, esame patys laisviausi žmonės, bet ką daryti su savo laisve? Nejaugi eiti dirbti kažkokiam buožgalviui? Tegul kiti dirba, na nebent labai valgyt nori, tai tada teks kitiems dirbt, nes maisto pats vargu ar užsiauginsi, ypač jei kur nors mieste gyveni.