internauto monologai

Svajojam toliau

Žinai visada svajojau atsikelti ryte ir kažką į savo kompą parašyti, kad internetas išvystų.

Kažkada svajojau, kad iš to pinigus darysiu - kartais svajonės būna tokios apgailėtinos, bet savos svajonės aš neapleidau. Aišku buvo kartų kai norėjosi viską mesti ir nerašyti nieko tam internetui, nes čia žmonės nėra draugiški. Bet kita vertus pagalvojau, o kam mesti ir pradėti vėl iš naujo nuo nulio.

Pastoviai rašau jau kokius 6 mėnesius, profesionalai tą daro 24 metus, tai man iki profesionalo dar toli. Man svarbiausia parašyti kiekvieną dieną, pasakyti pasauliui kažką įdomaus, na bent taip man atrodo, kad aš kažką įdomaus rašau. Nu ką neįdomus čiuvas gali parašyti - nieko. Visiems reikia patarimų kaip gyventi, o aš čia sugalvojau tinginio dienoraštį rašyti.

Tinginys aš dėl, kad apart rašymo daugiau nieko daryti nenoriu ir man atrodo, kad rašymas yra pats svarbiausias dalykas, kurį aš galiu. Nors žinomas nesu, greičiausiai ir nebūsiu, bet jei rašysiu 24 metus, tai būsiu profesionalus rašytojas, ar ne?

Rašau iš neturėjimo ką veikti, bet veikti nieko daugiau nenoriu. Tokiame cikle esu. Visas užsiskersavęs.

Rašyti yra didelis malonumas, užsiimti tokia demagogija ir apsimesti, jog esu svarbus žmogus, bet iš tikro esu nė velnio nesvarbus.

Aš iš tikro nesuprantu kaip vieni žmonės tampa populiarūs, o kiti netampa. Nuo ko gi tas populiarumas priklauso? Reikia ko gero parašyti tekstą su kuriuo rezonuos didžioji dalis žmonių, bet fuck that, tokių tekstų rašyti aš nemoku.

Rašau vieną blevyzgą apie nieką, tai yra save. Mano gyvenime viskas paprastai. Arba tu sėkmingas, arba tu nesėkmingas arba tu dar tapsi sėkmingas. Reikia tikėti ir reikia svajoti, nes svajonės pildosi, jei jas pildai.

Visi aišku nori žiūrėti video, bet tekstas irgi yra svarbus dalykas, ypač tas, kuris rašomas pramogai. Dėl pramogos, viskas yra daroma dėl pramogos arba dėl būtinybės. Norisi nieko neveikti, o tik rašyti raides ir spaudyti tą klaviatūrą, gaila, kad nesu programeris, tai visus čia suprogramuočiau.

Keistos kartais būna tos svajonės, jos tokios apgailėtinos kartais būna. Rašyti savo malonumui ir iš to uždirbti pinigus, tai čia reikia taip gerai rašyti, kad aš nežinau. Reikia rašto meistrui būti. Bet manau turi būti teksto ir nuobodiems žmonėms, kurie yra tokie patys kaip aš.

Lietuva yra nykštukinė šalis, čia bendraminčių nerasi, na nebent kokius tris žmones. Bet ar man atrodo, ar visi tingi skaityti šiais laikais. Aš pats tai neskaitau, kaip sakant čiukčia ne čitatel, čiukčia pisatel. Aišku aš tapčiau žymiai įdomesnis jei aš skaityčiau, bet tebūnie dalykai tokie, kokie jie yra. Žinau krūvą žmonių, kurie rašo apie savo gyvenimus ir yra populiarūs, bet čia užsienyje, tai ką aš Lietuvoje negaliu būt kool? Kartais savo populiarumą reikia kitiems įrodyti, bet gyvenime aš nesu populiarus, buvau kartą, nepatiko. Populiarumas netyčia užklupo nepasiruošusį, bet niekam nepatiko mano tekstai. Tai aš turėčiau būti praradęs viltį, bet viltis durnių motina.

O aš gi durnius, man viskas galima.