internauto monologai

Nu ir kas, kad aš žinau

Čia pagalvojau, kas iš to, kad aš suvokiu, jog gyvenu sistemoje?

Kas aplamai iš to, kad tu žinai teoriją? Viskam reikia praktinių įgūdžių. aišku praktikos be teorijos nebus, bet vistiek.

Kas iš to, kad tu suvoki kur gyveni, tačiau nežinai kas pats esi ir ką čia veiki.

Aš nežinau, ką aš veikiu šitoje planetoje.
Aš nežinau, ką aš turiu daryti šitoje planetoje - vien tik įmesti maistą ir pašikti atrodo be galo nuobodus gyvenimas

Dirbti irgi kažkaip nuobodu, nes jei jau pradėsi dirbti, tai dirbsi iki kol numirsi arba išeisi į pensiją už kačiuko ašaras. Aišku darbai, kurie patinka yra kitas reikalas, aš kalbu apie darbą, kuris nepatinka.

Geri darbai nesimėto, gerų darbų skelbimuose nėra. Viskas per pažįstamus.

Ir visur reikia mokėti kažką daryti.

Aš nežinau, kodėl aš nieko neišmokau gyvendamas, nes viską už mane darė kiti - man pačiam nieko daryti nereikėjo.
Man išvis kažkaip nieko nereikia iš šito gyvenimo, kitiems iš manęs reikia pinigų, bet ne darbo. Niekas pasaulyje nenori, kad aš dirbčiau tik tie, kuriems ant sprando sėdžiu. Ir tai niekas neverčia dirbti, tai aš per daug ir nesistengiu.

Pinigų aš gaunu lygiai pusę minimumo, tai kodėl turėčiau sėdėti darbe, kad gaučiau likusią dalį, geriau nedirbt. Kam savo gyvenimą praleisti darbe, jei galima užsiimti kitais dalykais.

Nežinau ar darbas pagerintų mano gyvenimą. Tada atsirastų ką veikti, bet aš norėčiau keliauti, pažinti naujus žmones, pažinti naujas kultūras ir apie tai rašyti arba kažką filmuoti, o dabar kai uždarytas tarp keturių sienų, tai kur čia prikeliausi - viskas mokama, o diskomfortas nepatinka, negalėčiau keliauti su palapine, be mašinos, peščiom, nes tai jau seniausiai būčiau padaręs - tokioms kelionėms reikia kompanijos. Vienam baisu ir pavojinga, ypač, kai pasaulyje visur sproginėja.

Aš nežinau, kas aš esu. Nežinau ko noriu, nes man kažkaip nieko nereikia. Viskas atrodo beprasmiška. Nematau jokios prasmės savo gyvenime ir gyvenime aplamai, kam krauti sau turtus, jei vistiek numirsi. Ir šiaip, žinant faktą, kad gyveni sistemoje, gali gauti tik tai, ką tau sistema duoda, nes teoriškai mes visi reaguojam į sistemą ir darome kažkokius atoveiksmius. Ne mes prie savęs sistemą taikom, o mes prie sistemos prisitaikom.

Gali siuntinėti kiek nori laiškų ir jei nelemta gauti darbo, tai tu jo ir negausi. Ne tu spręndi ką gali gauti, ką gausi, ir ko negausi - sistema sprendžia. Todėl tu negali apsimesti kažkokiu, negali būti tas kas tu nesi. Gali stengtis, gali nesistengt, bet aš pavyzdžiui visada einu pasroviui, nes neturiu jėgų priešintis. Vienintelis dalykas ką galiu ir gaunu malonumą yra parašymas į šitą tinklapį, tai vienintelis džiaugsmas apart picos kas mėnesį. Norėčiau, kažkada galėjau, valgyti picą kiekvieną dieną. Kimšti kebabus, gerti koką kola. Iš tikro norėčiau, norėčiau važinėtis ferarriu, kad mano pana būtų nedurna ir protinga, bet dabar gaunasi taip, kad neturiu darbo, neturiu ir panos. Kas žiūrės į žmogų, kuris tingi dirbti, ne tai, kad tingi, o tiesiog nemato šiuose prastuose darbuose džiaugsmo. Seniai galėjau eiti dirbti, draudimo brokeriu, bet paprašiau 2 000 litų pinigų ir man nedavė, sakė, kad esu nevertas ir už mano darbą man pasiūlė 200 CDR kompaktų, kurių aš nejėmiau. Kodėl gi aš turiu dirbti už mažiau, kodėl turiu taikytis prie kitų siūlomų pinigų ir siūlomo darbo. Aš pats žinau, kad mano potencialo niekas neįvertina. Taip aš tingiu dirbti, bet užtat galiu palaikyti kompaniją užsienio svečiams, nes esu komunikabilus - moku anglų ir lietuvių, ir rusų kalbas, tai ką aš jau negalėčiau tokio darbo dirbt. Tokie darbai yra ir esu dirbęs tokį darbą, tik gaila svečių mažai atvažiavo. Tik vienas. Sėdėti picerijoje valgyti picą ir gauti už tai pinigus. Važinėti taksu ir užtai gauti pinigus, eiti į filharmonijas tiesiog palaikyti užsieniečiam kompaniją - toks darbas man patiktų, tik gaila išaugau savo kostiumą, dabar net apsirengti kuo neturėčiau.

Aš tiesiog negaliu dirbti funkcinio darbo, nes man neįdomu - negaliu sėdėti darbe nuo ryto iki vakaro, bet galiu dirbti iki išnaktų darbą, kuris man patiktų. Čia suprantat visa bėda mano pomėgiuose ir darbų pasiūloje. Ar kada nors matei skelbimą ieškomas bendrautojas, plepys, kuris praleis vakarą su svečiais iš užsienio? Nematei, nes tokių skelbimų nėra, tokios vietos tik saviems.

Nenoriu aš dirbti maksimose ar dar kur nors, man patinka vesti parodas ir būti tarp žmonių, pristatinėti produktus ir naujus gadžetus, prisiliesti prie naujos technologijos ir tai aš sugebu, bet tokių darbų nėra, nes paroda būna karta, nu du kartus per metus, o visą laiką reikia sėdėti susmirdusiame ofise ir dirbti kažkokį šūdą.

Galėčiau net topo centre būti konsultantu, bet kai nueinu ir pasakau, kad jūsų konsultantai sux į mane visi kreivai žiūri, todėl, kad konsultavimas yra pokalbio menas, niekam ten nerūpi tie daiktai ir šiaip, kad konsultuoti apie daiktą reikia jį patį praktiškai išnaudoti, todėl vienas konsultantas gali kalbėti tik apie vieną produktą, taip, kaip tai daro topo centre.

Galėčiau ir norėčiau būti talismanas, vaikščiot su kostiumu dalint skrajutes, bet ar man parašė nors vienas tokio pobūdžio darbdavys? Ne. Visi smagiausi darbai yra paslėpti ir juos dirba savi.

Tikrai nemanau, kad esu niekam tikęs žmogus, tiesiog aš nemėgstu taikytis prie kitų keliamų sąlygų. Kai nueinu pažiūrėti darbo skelbimus darbo biržoje, tai ten matau vieną ir tą patį pasikartojantį šūdą - neįdomūs darbai neįdomiems žmonėms. Man reikia darbo, kuris yra pramoga, ir kad aš nejausčiau, kad aš ariu už minimumą. Iš esmės galėčiau ir nemokamai dirbti iš sportinio intereso, bet kai nėra darbo. Tai tu jo ir neprigalvosi, nes visi darbai yra kažkokie supistų žmonių norų ir užgaidų tenkinimai.

Niekada neeisiu namo statyt ar kelių tiest, nes man tai nepatinka. Nes yra pilna tokių žmonių, kurie tokį darbą moka atlikti geriau nei aš - tai kam man ten lyst. Aš žmogus, žinai, aš turiu svajonę ir mano svajonė buvo niekada nedirbt. Ir iki šios dienos aš niekada ir nedirbau, bent dariau tai, ko nelaikiau darbu.

Man dabar 27 ir aš nematau perspektyvos šitoje šalyje, nes visas darbas kurį siūlo yra nuobodus. Geriau jau pornuchoj filmuotis ir gaut už tai pinigus, negu sėdėt ir lėvus darbus dirbt. Turi būti malonumas ir pinigai, o ne taip, kad tu kaip vergas pachalini darbe ir lauki kol pinigai ateis. Aš išvis nesuprantu - kam tie darbai, kurių niekas dirbt nenori. Bet va dirbam, kad nenustiptume.

Man atrodo aš visą gyvenimą lauksiu savo svajonių darbo, nes sistemoje vienintelis dalykas ką gali daryt yra laukimas, nes įdomaus darbo tu negausi, nes jų nėra taip paprastiems žmonėms. Žinai, galvojau būsiu blogeris, rašysiu blogą ir mane suras darbdavys ir pasiūlys man įdomų darbą, bet šitoje planetoje tiksliau šitoje lietuvoje nėra kam rašyti, nes čia blogosfera domisi tik kažkokie nubai, tokie kaip aš, kurie nieko nepasiekę. Nusivylę ir su nevykusiomis svajonėmis. Man realiai užpiso rašyti ir negauti iš to nei menkiausios naudos - čia rašyt iš širdies tas pats kas rėkt į sieną, kur niekas negirdi ir niekas nemato. Tai nachuj aš gimiau lietuvoje, kur nėra man vietos ir niekas manęs nesupranta ir sako, kad aš tinginys, nu tinginys, bet tingiu daryt tai ką man siūlote. Šioje šalyje net sargo darbo negausi, nes jo nėra. Vienas darbas šimtas žmonių - tai kaip tu gausi tą darbą? Turi būti achujenai geras, o aš achujenai geras tik ten kur aš moku - bendravime. Kai yra apie ką bendraut, o kai nėra kur bendraut, tai ką tu pribendrausi? Nemoku aš dirbti jokių darbų, mano darbas yra kalbėti, nors paskutiniu metu tyliu ir tiek, nes niekas negirdi ir niekas neklauso.

Pabaigai pasakysiu taip, tu turi pats žinoti ko esi vertas, nes visi kiti tave tik ir nuvertins ir sumaišys su šūdu, ypač jei nesi dirbęs jokių pakalikiškų darbų ir nesi baigęs univero.