internauto monologai

Nepripažintas

Visada, kol būsi nepripažintas ir nepakėlęs savo amato iki konkurencingo lygio - gali daryti ką tik nori ir visada atsiras žmogus, kuris pasakys, kad tai, ką darai yra šūdas.

O kai būsi pripažintas menininkas - tuomet susilauksi daugiau dėmesio ir tas dėmesys bus dvejopas - vieni kaip visada vertins tai ką darai ir jiems patiks, o kiti priešingai - jie sakys, kad tavo darbai yra šlamštas. Ir bus treti, kuriems tai ką tu darai bus be emocijų.

Visada, kai esi nepripažintas - tuomet nesuvoki kokio lygio yra tavo menas, jei taip galima pavadinti. Kuo daugiau žmonių tave žino - tuo daugiau kritikos gali gauti.

Matai, konstruktyvi kritika yra esminis dalykas, kai nori tobulėti, tačiau kai kažkas pasako šūdas - tai anokia čia kritika, tai nuomonė.

Man tarkim žymių rašytojų, kurie yra pripažinti, kūrybą būna šlamštas, nes aš jos nesuprantu.

O jei kažko nesupranti, tai tavo paties išsilavinimas yra menkas.

Aišku šūdas yra šūdas, tai nuomonė. Tai jei tu žinai kokį menininką ir jo kūryba tau yra mėšlas, tai jam tavo kūryba bus mėšlas - vien tik dėl to, kad žmonių skoniai skirtingi.

Tarkim mano eilėraščiai, kuriuos aš čia rašiau vakar labai patiko mano draugei, tad negaliu sakyt, kad padariau visišką šūdą. Tiesiog žmonių nuomonės tam tikriems dalykams yra skirtingos.

Tas, kas šūdas vienam - yra neblogas menas kitam ir atvirkščiai.

Tiesiog jei nori daryti kažką tipo meniško, tai imk ir daryk. Kaip sako nike: just do it.

Jei visų nuomonių klausysi, o savimi netikėsi - tai sustosi kažkur pusiau kelyje ir tiek. Tam, kad pasiekti konkurencingą lygį - reikia pastoviai užsiimti savo talento šlifavimu.

Kažkada atsimenu savo broliui sakiau, jog jo muzika šūdas. Praėjo apie penki metai ir dabar aš sakau, jog jo kūryba mane veža, nes žmogus patobulėjo.

Supranti, kai esi pradedantys - tai tavo kūryba visada bus šlamštas, nors tau atrodys, jog tai yra geriausia ką tu padarei. Tarkim man - viskas ką aš parašau yra šlamštas, nes rašydamas kiekvieną įrašą aš kažkiek patobulėju.

Darai ir tobulėji. Pirmą kartą kažką darant visada būna prisvilęs blynas. To ir reikia tikėtis.

Šlovė priverčia rimčiau pažiūrėti į savo talentą. Parašei šūdiną dainą, eilėraštį ar tinklaraščio įrašą - nu ir kas? Daryk toliau ir po dešimties metų pamatysi rezultatą.

Pripažinimas yra toks dalykas, kuris atsitinka savaime. Yra pilna nepripažintų rašytojų, kurie pavaro geriau negu tie, kurie yra pripažinti. Pripažinimas yra sąlyginis dalykas.

Aš aišku norėčiau parašyti per penkias minutes įrašą arba video ir gauti po šimtą eurų už tai, tačiau tai tik svajonėse.

Gyvenimas yra neteisingas ir tiesos tiesiog nereikia ieškoti - bus kaip bus. Gali rašyti ir nertis iš kailio, bet jei standarto kažkokio išmąstyto neatitiksi - tai populiarus nebūsi, būsi tik žinomas.

Savo amatu žmones reikia sudominti, o kišti kažką prieš pat nosį nėra mano stiliuje - internete aš kuklus žmogus - noriu, kad žmonės patys surastų ką aš čia esu parašęs ir rašysiu kol numirsiu ir gal kada nors kažką parašysiu gero, nors dar nežinau žmogaus, kuris savo dienoraščiu būtų išpopuliarėjęs ir uždirbęs milijoną.

Tiesiog žmonių skoniai skirtingi ir tai kas patinka man - didžiajai daugumai nepatinka, tačiau atsiranda tokių, kurie užsuka paskaityti ir tiek.

Savo talentą gerinu ne dėl pinigų, o iš neturėjimo ką veikti. Kai neturi ką veikti - gali prisigalvoti visokiausių dalykų vien tik tam, kad nemirtum iš nuobodulio.

Iki šiol mano svajonė yra uždirbti iš tinklaraščio, tačiau to niekada nebus, nes gimiau Lietuvoje, nors kita vertus - jei lietuvių nesugebu sudominti savo mėšlu, tai ir užsienyje nesudominčiau. Bet užsienietiškai rašydamas turi didesnę galimybę susirasti bendraminčių. Kur daugiau žmonių, ten daugiau tokių pačių kaip tu.

Aš esu gavęs elektroninį laišką, kuriame man pasakė, jog aš rašau smagų tinklaraštį ir, kad skaityti jį yra malonumas. Matai - vieną bendramintį radau, o kiti atsiras savaime laikui bėgant, nes savo tinklaraščio aš nereklamuoju ir neužsiimu marketingu.

Iš vienos pusės man nusišikti ant skaitomumo, iš kitos pusės - noriu, kad skaitytų, tačiau niekada nerašysiu tam, kad įtikti skaitytojui - geriau jau liksiu nepripažintas ir neturtingas, nei savo amatą, jei taip galima pavadint, imsiu taikyti skaitytojų masei.

Supranti - yra pilna rašytojų ir kitokių žmonių, kurie viską už mane daro geriau. Tikrai savęs nelaikau protingu ar ten kokiu nors išskirtiniu. Tiesiog yra noras rašyti iš neturėjimo ką veikti ir kiek aš jaučiu man tai sekasi daryti. Gal kada nors, po mirties, ir tapsiu pripažintas, bet kol esu gyvas tai tiek to.

Svarbiausia čia nesustoti, ir įgauti pagreitį ir atkalti sistemą ir tik tada, gal, pasiseks.