internauto monologai

Neegzistavimas

Po mirties žmonės įsivaizduoja, jog jie pateks į tamsų kambarėlį iš kurio negalės išeiti arba į rojų, kuriame visko bus sočiai.

Jei neturėjai gyvenimo prieš tai, neturėsi ir kito. Manyti, jog esi amžiname cikle ir pastoviai reinkarnuoji yra juokinga.

Jei jau yra siela, jei. Tai manau lengviau sukurti naują sielą, nei reinkarnuoti seną.

Visos tos pasakos apie pomirtinius potyrius yra ne kas kita kaip svajonės ir savęs paguodimas, jog bus kažkas po mirties, juk negali būti taip, kad tu nustosi egzistuoti. Juk tu esi pats pagrindinis veikėjas šioje žemėje ir kaip visa visata be tavęs?

Visata egzistuoja nepriklausomai nuo tavęs. Yra visatos egzistencija ir yra tavo egzistencija. Tavo gyvenimas yra toks smulkus, kad nėra skirtumo ar tu gyvenai ar tu gyveni ar negyvenai ir negyveni.

Visiškai nėra jokio skirtumo. Jei žmonės nesugalvos metodo kaip išsinešdinti iš šios planetos nebus jokio skirtumo ar šioje planetoje kažkas gyveno ar negyveno.

Yra dvi mirtys:

  1. kai miršta individas - jis nustoja egzistuoti.
  2. kai miršta visa rūšis -  ji nustoja egzistuoti.
Jei tu reinkarnuosi į šunį ar tai būsi tu? Kol save jausi, tol būsi tu. Viskas baigsis, kai nustosi save jaust.

Savasis aš, tai konceptas. Savasis aš sudarytas iš atsiminimų, pojūčių ir patirties. Jei kitam gyvenime, jei jis bus, neturėsi jokios patirties ir viską turėsi pradėti iš naujo. Tai reikš, kad prieš tai gyvenimo neturėjai.

Tai koks gi skirtumas - kiek tų gyvenimų nugyvensi, jei su savimi nesineši jokios apčiuopiamos patirties.

Visi save vadina "aš", bet nei vienas "aš" nesu aš tik AŠ. Ir kitų žmonių, reinkarnacijų ir padarų patirtis nėra mano patirtis.

Esu unikalus asmuo ir gyvenu vienintelį kartą visatoje - tas kartas yra dabar ir niekada ankščiau ir niekada vėliau.

Netikiu jokiais paraleliais pasauliais, jokiomis reinkarnacijomis, nes visa tai yra absurdas.

Kalbėti apie multiverse (paralelų pasaulį) yra tas pats, kas kalbėti apie dievą - tai toks pats nusvaigimas, kurio paprastas žmogus negali įrodyti.

Aišku, galima viską suvesti logiškai, apie tas reinkarnacijas. Jei tu kažkada neegzistavai, tai galimas dalykas, kad ir po sekančio neegzistencinio periodo tu atgimsi, kaip savasis aš tik naujame kūne, tačiau šiuo dalyku, kaip ir visais religiniais svaigalais reikia tikėti, nes to moksliškai įrodyti neįmanoma - mokslas tokių klausimų neatsakinėja.

Žmogus ir kitoks padaras nustoja egzistuoti tą pačią sekundę, kai jis numiršta. 

Žmogaus ir bet kokio kito padaro gyvenimas yra tiesiogiai surištas su jo kūnu, nes jei egzistencija būtų įmanoma be kūno, tu atsimintum tuos laikus, kai dar nebuvai gimęs, tačiau kai neegzistavai, tai ir neatsimeni. Kūnas ir egzistavimas eina koja kojon. 

Jei egzistuotum, kaip kažkokia reinkarnacija, tuomet atmintis būtų surašyta sieloje, o ne trapiose žmogaus smegenyse, kur atmintis gali ir sušlubuoti.

Kam visi tie gyvenimai, kurie neva egzistuoja paklausius visokių religinių žmonių, jei tu kaip pagrindinis personažas nesineši jokios atminties ir praktikos apie praeitus gyvenimus ir visas tas reinkarnacijas?

Pomirtiniai gyvenimai, kad ir kiek jų tipų nebūtų, yra ne kas kita kaip savo ne egzistencijos kažkoks įprasminimas. Daug protingų žmonių pritaria pomirtiniams gyvenimams, bet daug žmonių nepritaria.

Ir tai bus toks ginčas, kur žmonės išsakys savo nuomonę ir jausmus, o ne kažkokius pagrįstus argumentus.

Kad ir kaip ten bebūtų, nes aš pripažinsiu, jog aš nežinau, o visi tie, kas žino ir tvirtina kažkokius dalykus ir reinkarnacijas be abejonės klysta. Todėl, kad iš tikro nežino niekas. 

Geriausia šiuo atveju yra pripažinti, jog nežinai ir nesukti sau galvos, nes jei pradėsi kažkuo tikėt, tai prikiš tau į galvą visokio šūdo, kuriuo tu aklai tikėsi ir eisi melstis kažkokiam dievui tam, kad nepatektum į pragarą. Pragaras, kaip ir rojus yra du išgalvoti dalykai. Rojus, tai žemės konceptas.

Reikia išlaikyti blaivų protą, o ne klausyti žmonių, kurie klauso kitų žmonių, kurie klausė kitų žmonių ir taip iki Adomo ir Ievos, kažkas numetė bajėrį ir visi patikėjo tuo bajėriu.