Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-25

Lyderis

Žinai, man įdomu, kaip užsitarnauti žmonių dėmesį. Kaip padaryti, kad žmonės imtų ir klausytu to, ką aš turiu pasakyti. Kaip reikia sudominti žmones.

Visiškai neturiu jokio suopračio. Rašau jau apie šešis mėnesius ir kaip nėra skaitytojų taip nėra skaitytojų, man atrodo, kad kažką blogai darau. Neįkertu.

Visada galvojau, kad reikia tik rašyti, tačiau aš nemėgstu duoti patarimų žmonėms, nes patarimų yra visas pasaulis - vieni kitiems pataria, vieni kitus skaito. Tingiu užsiimti marketingu ir šiaip nekišu savo rašliavos žmonėms, noriu būti iš dalies kuklus, turiu kelis skaitytojus, bet norint būti lyderiu reikia daugiau. Aišku per naktį nepadarysi gero blogo, jį reikia rašyti ir rašyti.

Kaip tapti populiariu blogeriu ir turėti tūkstantį tikrų fanų - nesuprantu. Man norėtųsi žinoti kaip reikia rašyti ir ką reikia daryti norint tapti autoritetu arba žmogumi, kurio klauso kiti. Kažkaip reikia tą dėmesį užsitarnauti. Ir kol neužsitarnausi dėmesio - tol niekas neskaitys. Taip jau yra, tokia žmonių natūra. Gal man mažiau reikėtų kalbėti apie daugumą. Gal man reikėtų pakeisti savo rašymo stiliu, nors visada tikėjau, kad reikia būti savimi ir nesikeisti dėl nieko.

Kiekvienas mažas blogas turi šansą tapti dideliu tinklaraščiu - svarbiausia yra kurti savo platformą ir nesustoti, gal mano klaida buvo ta, kad aš mečiau ir vėl pradėjau rašyti - nežinau.

Niekada nebuvau populiarus žmogus, čia dėl to, kad nemėgstu taikytis prie kitų ir apsimetinėti tuo kuo nesu. Man nepatinka vaidinti gyvenimo ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Kai nesi populiarus tada žmonės tavęs negirdi ir tavęs neklauso - nors lyderis gali būti žmogus, kuris turi aukštą standartą.

Populiarumas aišku yra geras dalykas, nes kai tu populiarus žmonės nori tau padėti. Aš tikrai norėčiau užsidirbti iš tinklaraščio rašymo, bet rašyti tų patarimų kaip ką daryti gyvenime - aš nenoriu, nes aš nežinau. Pats nemoku - gyvenimas yra sunkus dalykas ir būti sėkmingu yra išties sunku.

Man toks jausmas, kad sėkmė nuo manęs nusisuko, nu čia aš rašau apie save, gal kiti gimė būti sėkmingi ir jiems gerai sekasi, bet ne man. Ir aš nesuprantu kodėl man nesiseka, nesuprantu, kodėl aš kažką blogai darau. Darau juk taip, kaip visi, o rezultate šnipštas.

Realiai nusibodo stengtis, nes kartais atrodo, kad svajonės yra nepasiekiamos. Gal čia žmonėms reikia kažkaip įtikti. Tačiau vėlgi, kodėl tas pats turinys vieniems patinka, o kitiems nepatinka. Gal žmonės visi ieško bendraminčių? Nu aš tai ieškau bendraminčių, norėčiau taip rašyti, kad tūkstančiai skaitytų, bet matomai negaliu sudominti tūkstančių, nes ne tą žaidimą žaidžiu.

Rašyti nuobodų tekstą yra talentas. Tu atsisėdi ir pradedi bliauti į klaviatūrą. Verkti, kad nesiseka, verkti, kad gyvenimas netoks koks turi būti ir šiaip gal dar neatėjo sėkmės momentas? Šimtų patarimų esančių internete man neužtenka, ar aš turiu rašyti kaip aš noriu ar turiu apsimetinėti ir įtikti kitiems? Žinau, kad geriausia rašyti patarimus žmonėms, kurie siekia tų pačių svajonių kaip ir tu. Bet jei tu sakysi ir pasakosi kaip reikia rašyti ir rašysi apie rašymą ir duosi patarimus kaip rašyti tai gal ir susilauksi dėmesio, tačiau rašymo tikslas yra išsakyti savo emocijas, pasireikšti ir kažką gyvenime pakeisti. Gal gili literatūra internete nėra populiari? Deep shit, taip sakant. O gal tu esi žmogus, kuris tiesiog nėra niekam įdomus, bet ką nėra tokių pačių kaip tu? Kažkokia nesąmonė - aš tikiu, kad kiekvienas gali būti populiarus, jei tik jis sugeba užsitarnauti dėmesį ir, kad apie jį kalbėtų. Kaip gali koks gintaras lunskis būti populiarus, kai jis tokias pievas šneka? Aš nesuprantu, kaip atsiranda jį klausančių ir dar jie sako, kad jis tiesą sako. Tačiau kiekvienam tiesa yra subjektyvi, bet va atsiranda fanų. O gal žmonės tingi skaityti ir mano, kad skaityti yra prastas laiko švaistymas. Aš nežinau, o gal žmonės tiesiog neranda šio tinklapio?

Bet kokiu atveju aš laukiu to momento, kai mano tinklaraštį skaitys šimtas žmonių per dieną, o iki to laiko man dar daug ir nuobodžiai rašyti. Aš kažkaip galvoju, kad auditorija turi pati susirinkti. Nes apart rašymo, ką aš galiu dar padaryti? Gal man reikia rašyti apie svetimas problemas ir kaip jas spręsti? Nemoku, nežinau ir nedomina. Mane domina mano paties gyvenimas ir pačio gyvenimo problemų sprendimo būdai. Juk aš į kito žmogaus kailį neįlysiu ir šiaip jei aš įlysčiau, tai visi tinginiais pasidarytų, mestų savo darbus ir taip toliau.

Iki mano svajonių išsipildymo liko tik 999 fanai, o tiek sudominti turbūt įmanoma tik Amerikoje.

Kad tu žinotum kaip aš noriu būti blogeris, koks yra didelis mano noras rašyti, tai tu manimi neabejotum, bet vėl gi tekstas tekstui nelygus. Nesuprantu kaip kitiems žmonėms gali patikti koks užkalnis, jis gi visur lenda, bet aš asmeniškai jo nebeskaitau, nes man neįdomu. Norisi kažkokios alternatyvios literatūros. Tas mainstreamas visiškai nedomina, todėl aš pasirinkau rašyti tokį tinklaraštį kokį pats su mielu noru skaityčiau. Ir realiai tokių tinklaraščių aš nerandu, visi jie lieka nežinomi, nes jie nėra populiarūs.

Tai kaip būti lyderiu. Svarbiausia turėti savo internetinę platformą, nes realybėje aš nepažįstu nei vieno lyderio. Į jokius susiburimus nevaikštau, nes esu vienišas vilkas, gyvenu pagal savo taisykles, nors gaunasi dar nekaip, jei atvirai pasakius. Negaliu ir nežinau kaip susikurti sau darbą ir nesuprantu kaip kiti rašytojai gali rašyti tai, kas jiems patinka už pinigus, o aš negaliu. Kuo gi jie yra už mane geresni? Tipo daugiau knygų nei aš perskaitę, negi daugiau nei aš prirašę? O gal mano esminė problema yra ta, kad aš rašau apie save? Juk kam įdomu skaityti tinklaraštį apie kito žmogaus gyvenimą ir jo problemas. Aš tai tikrai neskaityčiau, nors gal jei mano bėdos būtų tokios pačios. Gal aš nesu pakankamai atviras su savo gyvenimu? Sako reikia būti atviram jei nori būti rašytojas ir dar skaitomas. Nu gerai, esu atviras - kiek tik galiu, nes man nusišikt ant savo reputacijos, jau koks esu toks ir numirsiu.

Lyderis tai žmogus, kuris žino savo kainą, žino savo vertę, žino ką jis turi daryti ir nebijo suklysti. Kai aš būnu tarp žmonių, ypač tokių, kurie yra už mane žemesni, nu kaip žemesni, paprastesni gal sakyčiau, tai tada jo, mano lyderio savybės pasirodo, bet kai esu tarp kokių nors kietekų, tada pasidarau skystas kaip kiaušinis. Aš nebijau kalbėti apie tai, kas man aktualu. Gal aš esu koks nors susireikšminęs niekšas, šunsnukis. Nežinau aš. Manau visi yra egoistai ir kiekvienas daro tai, kas jam pačiam įdomu. Kad domėtis kitų žmonių gyvenimu, reikia būti kokiu nors psichologu.

Ne kiekvienas žmogus gali būti mano fanas, bet aš nesuprantu, ką šioje šalyje aš neturiu bendraminčių, kad rašau ir skaitau sau vienas? Negali taip būti, kažkoks nesusipratimas. O gal rimtai žmonės tingi skaityti ir jiems geriau video? Jei aš gerai po kamera atrodyčiau ir galėčiau prieš ją kalbėti tai jo daryčiau tuos videos, bet kad atrodau kaip iš šiknos išlindęs, tai nežinau. Nesinori. Žmonės, juk per akimirką supranta kas yra kas. O čia tekstą rašai, kas nori tas skaito, kas nenori tas neskaito ir viskas. Jei aš mokėčiau išspręsti savo bėdą, tai aš būčiau karalius, prezidentas blyn.

Nejaugi man sėdėti ir rašyti straipsnius nevykėliams, kurie nori pakeisti savo gyvenimą. Eina nachuj, nereikia kad mane skaitytų kažkokie liurbiai. Man reikia rimtų pacanų, kurie mėgsta netik pasidulkint, bet dar ir paskaityt. Negali taip būti, kad aš niekam nepatinku. Gal aš visiškas neformalas? O gal rimtai žmonėms kitų žmonių bėdos nerūpi - aš tai nežinau, manau kiekvienas rašytojas susilaukia skaitytojo. Vienas parašo, kitas perskaito ir viskas tuo pasibaigia. Gal iš tikro man lemta rašyti tik vienam žmogui. Kaip tą traibą surinkti, kaip apsimesti žmogumi, kurio verta paklausyti. Manau jei nesi populiarus realybėje, tai nebūsi populiarus internete. O gal kai savo protingumą demonstruoji - iš tikro atstumi kitus žmones? Bet, kad aš nesu protingas. Man iki protingo žmogaus, kaip rakam da kitaja.

Žmonės internete greičiausiai ieško atsakymų į savo klausimus, o čia jokių atsakimų aš neduodu, kaip tik pats užduodu klausimus. Aš pasiduodu, nežinau kaip gauti žmonių dėmesį. Man visada atrodė, kad rašytojui svarbiausia yra rašyt, bet kad rašytojas turi dar ir priverst skaityti ir dar sudominti savo rašomu šūdu - tai aš nesitikėjau. Galvojau parašysiu ir žmonės patys susiras ir paskaitys. O čia pasirodo, dar įrodyt savo vertę reikia. Tie kiti rašytojai, kurie yra pripažinti - skiriasi tarp mūsų tik tai, kad jie rašo kitokius dalykus - vienintelis skirtumas. O vertė žmonių yra vienoda. Gal tiesiog man nelemta būti pop rašytoju. Vat ir viskas. Mano populiarumas truko lygiai 15 minučių ir viskas. Kam aš patikau tas mane susirado, bet kad jie neskaito mano tinklaraščio. Jiems tik mano video patiko ir tiek. Tai gal neįmanoma žmonių pritraukti skaityti tinklaraščio, kai jiems iš pradžių video parodai. Nu aš nežinau.

KAip aš norėčiau žinoti viską, tada nueičiau į totalizatorių ir pastatyčiau kažkokį statymą ir gaučiau pinigų, tada pradėčiau keliauti ir rašyti kažką daugiau įdomaus. Kai sėdi vienas savo kambaryje, tai ką įdomaus tu parašysi? Nieko, norint rašyti įdomiai reikia keliauti, nes antraip rašysi savo atšlifuotas mintis. Bet vėl gi gal viskas slypi požiūryje, tačiau juk šopenhaueris tapo populiarus, nors jis buvo pesimistas. Tai pesimizmas irgi yra įdomus - pesimistams ir realistams. Apie savo gyvenimą aš sprendžiu taip: mano visas pesimizmas atsirado iš pasaulio, aš nebetikiu pasauliu, nemanau, kad viskas bus gerai, nemanau, kad būsiu skaitomas, nemanau, kad aš esu kažkam įdomus, nemanau, kad man išvis yra verta rašyti ir nemanau, kad rašymas yra mano karjera ir būsimas pinigų šaltinis, bet aš žinau, kad rašau dėl to, kad aš negaliu nerašyti. Dauguma rašytojų tapo žinomi tik po savo mirties, kaip ir dauguma menininkų profų jie gi būna pusbomžiai visą savo gyvenimą, bet pripažinimas po mirties man yra nereikalingas. Aš noriu būti žinomas dar prieš mirtį, bet jei aš rašysiu tik apie savo gyvenimą, tai bybį mane kas pripažins. Bet kaip aš galiu rašyti apie kažką kitą, kas nėra mano gyvenimas? Kaip rašyti apie kažką kitą, visi rašytojai rašo apie save. Nes į kito žmogaus galvą tu neįlysi.

Man rašymas yra filosofija, kažkada daug masčiau, bet filosofijos nestudijavau. Nesu aš filosofas, šiaip nebent diletantas. Filosofija yra pizdec mokslas - sunku ten viskas, aš neturiu tokių smegenų, kad galėčiau kažką iš filosofuoti, bet viskas ką žinau gyvenime yra ne iš knygų, o iš individualaus mąstymo, nes kam individualistui skaityti kažkieno kito mintis? Čia reiktų nusižeminti ir pripažinti, kad yra už tave protingesnių. Nu yra, yra, bet jei skaitysi kitus, tai kaip tu pats mąstysi? O jei esi mąstytojas, tai tu tiesiog išmąstysi tą patį šūdą, kas yra išmąstyta. Bet va kaip išmąstyti kažką naujo? Turbūt reikia daug skaityti - aš nežinau, bet paimkim faktą, kad daugybė žmonių dirba, o jei tu dirbi, tai tu neturi laiko filosofuoti ir skaityti, tai gaunasi, kad didžioji dalis žmonių yra idiotai, juk pasaulinius atradimus padaro vienetai, best sellerius parašo vienetai, hitus padaro vienetai, populiarūs būna vienetai, tai taip gaunasi, kad įprastas žmogus yra vidutiniokas, o vidutiniokai nėra protingi, tačiau kas tu toks, kad galvotum, jog nesi dauguma? Kiekvienas turbūt įsivaizduoja, kad jis nepriklauso daugumai ir tai šiuo atveju yra gerai, nes kitaip įsižeistų. Aš esu garantuotas, kad aš priklausau mažumai, nes daugumos pritraukti aš nesugebu - aš super neįdomus žmogus, galiu tik kitus pseudo mąstytojus pritraukti, kurie bus mano bendraminčiai, bet man tik reikia bendraminčių. Man kiti žmonės nėra aktualus. Ot kad aš turėčiau tą išsvajotą tūkstantį skaitytojų ir tai nebūtų dauguma, tai kaip tik būtų mažuma. Nes dauguma tai žinai, jau būtų virš tūkstančio.

Aš jau nutariau, kad būsiu rašytojas, tiksliau blogeris ir rašysiu kol numirsiu, bet jei nepritrauksiu sau žmonių kol būsiu gyvas, tai gausis, kad aš rašiau veltui. Rašau nenorėdamas kažką kažkam įrodyt ar kažką pasaulyje pakeist, tiesiog rašau, nes neturiu ką veikti. Jei aš turėčiau veiklos, tai negi sėdėčiau čia valandą ir bandyčiau kažką gero parašyti. Gal man tiesiog patinka tuščiažodžiauti. Esu prakeiktas grafomanas, mėgstantis maigyt klaviatūrą, bet dėl proto bukumo netapęs programuotojų, juk klaviatūra ta pati.

Filosofijomis žmonių nesudominsi, ypač kai dar esi nepripažintas žmogus, tai tavęs klausyti išvis nėra verta. Visus domina profesionalai, o aš profesionalas nesu, bet internete daug žmonių, kurie skelbiasi profesionalais, nors yra paprasti mėgėjai. Svarbiausia mokėti save pristatyti, parodyti gerą pirmą įspūdį, nes tave skaitys nepažįstami žmonės, o nepažįstamiems žmonėms neįdomios tavo problemos, jiems įdomios jų pačių problemos ir jų sprendimo būdai. Todėl reikia apsimesti geriausiu ir įtikinti, kad tu esi vertas klausymo ir sekimo, nes jei per 10 sekundžių ar per 3 neįtikinsi, tai žmogus tavęs ir neskaitys. Atėjęs žmogus pirmą kartą į tavo saitą, jis siekia sužinoti apie ką tas saitas yra ir tu gali rašyti kiek nori, nebus tokio idioto, kuris ateis ir perskaitys viską, ką esi parašęs. Tokių nebūna, nebent jau tikras hardcore fanas, bet tokių neatsiras. Dar vienas toks aspektas, kad reikia feilinti iki kol pasiseks. Seth godin rašė kokius 10 metų, kol aš apie jį sužinojau. O apie jį rašo visi kas tik netingi. Jis tiesiog rašė, o kad apie tave rašytų kiti, tu turi patikti žmonėms, nes jei tu nepatinki ir neparodai savęs ir neatvirauji, tai niekas apie tave nerašys. Turi rašyti įdomų turinį ir žmonės tave skaitys, blogiausia kas gali atsitikti internete - tavęs niekas neskaitys, Bet Seth sako taip: jei tu rašai, tai tu laikui bėgant pasidarysi geras, nes įgysi patirties. Reikia eksperimentuoti su turiniu.

Aš aišku suprantu, kad rašydamas apie savo problemas aš nepritrauksiu masės skaitytojų, bet aš nesu Seth Godin ir šiaip aš esu unikalus žmogus, bet ne toks unikalus, kad neturėčiau bendraminčių. Gal tiesiog iš tiesų reikia rašyti kol pasiseks ir nereikia pasiduoti. Gal visa problema yra tame, kad aš nustoju rašyti, kai manęs niekas neskaito. Bet man įdomu, kas būtų jei aš parašyčiau kokius dešimt metų. Nu reikia rašyti ir sužinosi. Jei apie tave kiti nekalba reiškia tau nesiseka, jei kiti tavo turinio neplatina - reiškia tau nesiseka. Jei neturi žmonių skaitančių tavo tinklapį - reiškia tau nesiseka. Labai daug priežasčių, dėl kurių gali nepasisekti, bet žinant faktą, kad lietuvoje nėra tinklaraščiai populiarūs, o gal tiesiog nėra įdomių žmonių? O gal reikia būti socialiam, gal reikia bestsellerį parašyt - nežinau aš. Gal mėgėjiškas turinys niekam nepatinka? Bet profas nuo mėgėjo skiriasi tik tuo, kad profas gauna pinigus, o mėgėjas ne.

Reikia suprasti, kad didžioji dalis žmonių nėra sėkmingi tu pagalvok pasaulyje yra 7 milijardai su viršumi žmonių, ane? Tai tu paskaičiuok kiek tu žinai rašytojų, kiek žinai atlikėjų, kiek žinai aktorių, kiek kitų žymių žmonių žinai ir paklausk savęs, ką daro visi kiti? Visi kiti yra nežinomi žmonės, todėl sekasi tik mažumai ir sekasi jiems todėl, kad jie sugeba užmušti konkurenciją. Tai kas aš toks, kad ateičiau ir būčiau geresnis nei tie 7 milijardai žmonių? Lietuvoje yra 3 milijonai, kaip dainoj, tai kas aš toks, kad būčiau geresnis negu jie visi ? Aš esu niekas, nematomas Lietuvos žmogus. Bet žinomas irgi nenorėčiau būti, nenorėčiau eiti gatve ir kad į mane žmonės pirštais rodytų, kad papraciai kokie nors fotkintų. Žinau, kad gali sudominti Lietuvoje 70 tūkstančių žmonių ir niekas tavęs neatpažins gatvėje. Lietuvoje laisvai galima uždirbti iš tinklaraščio rašymo, bet kažkodėl nei vienas tinklaraštininkas neuždirba. Gal tos mažumos yra per mažai.

Pradžiai reikia sudominti bent 10 žmonių ir paversti juos tikrais fanais, tada tie dešimt tau garantuos tai, kad kažką darai gerai. Dešimt žmonių, tai jau mažas klanas. Jei sugebėsi išlaikyti dešimt žmonių, tai šimtas irgi išsilaikys, po to laikui bėgant ir tūkstantis. Visa sėkmė yra laiko klausimas, nes svarbiausia yra pasirodyti, padaryti savo darbą svajonės link ir viskas.

Rašytojas turi rašyti, o ką jis rašo nėra labai svarbu, nes viskas yra skaitoma. Absoliučiai viskas, nes jei tai būtų neskaitoma, tai niekas nerašytų. Kiekviena informacija turi savo siuntėją ir informacijos priėmėją. Tad jei tu rašai nesirūpink, ateis laikas, kai būsi sėkmingas. Svarbiausia rašyti kasdien ir rašant įsivaizduoti savo auditoriją ir varyt, kol iš rankų bėgs kraujas. Kiekvienas gali būti populiarus, bet ne visi yra talentingi.

Svarbiausia pačiam žinot, kad esi lyderis. Nes jis gali būti vienas žmogus be jokių siekėjų. Ir reikia daryti, kol padarysi viską, kas yra skirta tau šiame gyvenime. O jei neskirta būti žinomu, tai dzin. Ne kiekvienam lemta turėti savo traibą