internauto monologai

Kokia buvo mano paauglystės svajonė

Aš visada svajojau būti blogeris, nes man atrodė, kad parašyti kelis žodžius į blogą, ir už tai gauti pinigus, yra labai lengva.

Tačiau aš įsirėmiau į tokią klizmą, kad pasaulyje yra tiek daug blogų ir visi siūlo savo turinį nemokamai. Labai žiauriai didelė konkurencija ir vienu momentu pradėjau bijoti tos konkurencijos, galvoti, o kas jei niekas neskaitys mano blogo ir taip toliau? Kaip aš tada gyvensiu, ir čia buvo dvi išeitys arba rašyt labai lėvai angliškai arba rašyt Lietuviškai, kur internetas dar nėra užkištas ir bandyti pakeisti savo gyvenimą.

Juk čia svarbiausia, kad kažkas žmogų pastebėtų. Nes jei tavęs niekas per tavo gyvenimą nepastebi, tai tu gali ardytis kiek nori - nieko gero su tavo gyvenimu nebus. Tiesą pasakysiu - užkniso stengtis ir kovot, bandyt kažką pakeisti - dabar plaukiu pasroviui ir žiūrėsiu kaip bus.

Gali žmogus būt blogeris, bet kuris gali, bet esmė yra uždirbti pinigus, o kai niekas iš esamo blogerių elito neuždirba pinigų, tai ką - gal jie per prastai rašo? Juk jei gali žmogus pritraukti auditoriją, tai teoriškai galėtų pardavinėti reklamos vietą savo tinklalapyje, bet greičiausiai nepritraukia žmonių, nes reikia pripažinti - kas tuos blogus skaito? Visi blogai yra tokie kasdieniai, apie paprastus dalykus, nieko įspūdingo. Kažkaip man atrodo, kad užsienyje būtų šiek tiek lengviau, bet skaitomiausi užsienietiški blogai yra apie blogus.

Ir dabar sėdžiu tokioje klizmoje, rašyt ilgas tyradas tingiu, užsiimti kažkokia žurnalistika nenoriu, nes pilna tų žurnalistų ir man jų turinys neįdomus. Sėdžiu ir galvoju, kad svajonės - mano svajonės tai tikrai nesipildo. Kaip kiti kalba apie tai, kad svajonės pildosi - juk reikia įdėti tiek daug darbo. Nebent sakau būtų koks nors fuksas ir parašyčiau kažką gero ir mano turinys pasklistų po internetą, bet kaip čia parašysi būdamas nežinomas ir nesidomėdamas pasaulio įvykiais.

Sako, kai padarai savo geriausią darbą ir lieki neįvertintas, yra dvi išeitys: daryti vėl arba pasiduoti. Ir kažkaip aš supratau, kad parašęs dvi knygas trečios rašyti nenoriu, nes rezultate bus tas pats. Geriau negu esu parašęs neparašysiu ir čia pažiūrėjau internete yra žymių rašytojų, kurie parašė tik vieną knygą. Tai manau, kad vienos knygos užtenka sočiai.

Kažkoks žmogus pavadino mane "žmogumi su neribota fantazija", tai aš galiu pasakyti tik tiek, kad mano fantazija yra dar ir kaip ribota. Juk negaliu iš oro kažko sugalvoti.

Aišku rašant tinklaraštį reikėtų nukreipti dėmesį nuo savęs, bet, kad apie kitus dalykus tiek daug prirašyta ir ten su jais man konkuruoti neapsimoka, geriau visgi rašyti tai, kas yra ant liežuvio galo.

Nerūpi man ar skaitys, ar neskaitys, kažkaip dėl to mažiausiai aš parinuosi.

Galėčiau aišku sėst ir rašyt kokį nišinį portalą, bet kad aš nenoriu rašyt ir įtikti skaitytojui, nes jei ir nebūtų skaitytojų aš vistiek rašyčiau - čia tokia grafomanijos apraiška. Tai savo blogu darau grafomanijos seansą.