internauto monologai

Kiek nori - tiek turi

Man kaip prastam rašytojui norisi milijono už kokią nors knygą, kurios greičiausia aš neparašysiu. Kita vertus kam man tas milijonas, geriau milijardas.

Kiekvienas rašytojas turi tenkinti savo skaitytoją vienaip ar kitaip. Visas gyvenimas yra kitų žmonių tenkinimas. Ir visi pinigai ateina tik tada, kai tu kažką tenkini.

Bet kaip patenkinti skaitytoją, kurio tu visai nepažįsti? Aš neturiu jokio supratimo - jei žinočiau kaip rašyti, ir turėčiau kažkokį talentą - tai be abejo visus Jus patenkinčiau ir parašyčiau kažką nuostabaus, bet kadangi aš talento neturiu, nes iš rašymo neturiu jokių pajamų.

Talentingas yra tas, kuris gauna pinigus - o aš prasčiokas. Tačiau vieni šaltiniai sako, kad reikia rašyti nemokamai iki tol, kol kažkas tau už rašymą pasiūlo pinigų. Nu toks gyvenimas - lengva sėdėt ir svaigt apie neteisingą gyvenimą.

Šiam gyvenime tu gauni tiek - kiek esi vertas arba tiek kiek nori. Juk mes gyvename laisvoje ekonomikoje - niekas man nedraudžia susikrauti milijono į savo piniginę. Bet kai rašytojų begalė, tai ir konkurencija negalinė - norėčiau aš būti rašytojas styvenas kingas, bet esu kas esu.

Nesėkmė visada tyko už kampo. Ir žinau, kad gali būti blogiau, bet leiskit man pasvajoti.

Aš savo dieną įsivaizduoju taip: aš atsikeliu ryte ir prisėdu prie kompiuterio - suvemiu kažkokį tekstą ir už tai gaunu pinigų - taip teoriškai ir praktiškai yra įmanoma, bet kažkodėl dar nepavyko.

Aš galiu rašyti nemokamai kiek tik noriu - laiko ir pinigų turiu, manęs niekas neverčia eiti kasti lavonams duobių, bet kol aš rašysiu nemokamai atsiras tokių, kurie rašys už pinigus.

Kad ir kaip ten bebūtų parašytas tekstas kalba pats už save. Nemoku rašyti įdomių ir dideles mases pritraukiančių tekstų. Matomai talento neturiu. Visada galvojau, kad mane tai jau skaitys ir aš čia vartysiu milijoną tarp savo kišenių. Bet realybė yra skaudesnė negu atrodo. Dabar jei mano maitintojai kažkas atsitiktų tai man būtų pizdec tikrąją to žodžio reikšme.

Milijono šiaip sau nesutaupysi, jį reikia uždirbt ir kuo lengvesnis amatas, tuo didesnė konkurencija - na taip jau yra ir nieko čia nepadarysi. Rašytoju gali būti kiekvienas, kuris tik nori ir turi kažkiek kantrybės, bet pati esmė yra uždirbti pinigus. Jei neuždirbi pinigų - tai toks tu ir rašytojas. Liaudis pati išsirenka savo herojus, bet tarp šūdino teksto rasti kažką gero yra sudėtinga.

Čia aš primetu, kad mano tekstas geras ir aš galiu būti žinomas ir žymus. Niekas gi neuždraus būti žinomu - durys visos atviros, bet kad tapti žymiu reikia parašyti kažką išties nuostabaus - nesvarbu ar tai knygą ar tinklapio įrašas - kažką gero reikia duoti antraip žinomas netapsi.

Bet aš bandau suprasti dėl ko aš rašau - man atrodo, jog tai darau iš sportinio intereso. Jei galėčiau nerašyti - tai tikrai nerašyčiau, nes rašymas tai juodas, nuobodus darbas iš kurio aš gaunu moralinį pasitenkinimą.

Sakau sau - jei per dešimt metų netapsiu žinomas, tai mesiu rašymą velniop. Man vis norisi kažką visuomenei pasakyti, kažką įrodyti. Nors aš žinau, kad dauguma rašytoju buvo nepripažinti ir pripažino juos tik po mirties, bet man norisi kažkaip tapti žinomu prieš mirtį - po mirties tai man nebus jokio tolko. Esu badaujantis artistas, menininkas, kuris savęs menininku nelaiko.

Kiek nori - tiek turi, sakyčiau neteisinga, bet kiekvienas gauna pagal tai, ko jis yra vertas. Šios sistemos neapeisi. Tai jei aš nieko negaunu - tai taip gaunasi, jog esu nieko vertas.

Nesigauna rašant tekstą sukurti kažkokios ilgalaikės vertės - na žinau, kad turiu vieną skaitytoją, kuris pasigedo mano tinklapio, kai buvau jį ištrynęs.

Vis bandau sau įrodyti, kad mano tekstas nėra toks blogas kaip man atrodo. Juk galima parašyti ir blogiau. Šitas visas tinklapis yra kalbėjimas su savimi, nes čia niekas neskaito. Nepasiekiu aš tam tikro lygio nors tu ką. Bet rašymas yra toks dalykas, kurį galima išmokti laikui bėgant - žodžiu, žiūrėsiu kas bus po dešimt metų.