Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-12

Kam naudoju blogosferą ir kelios mintys

Kažkada senais laikais, kai nebuvo facebook, twitter ir google + tinklaraščiai buvo naudojami kaip komunikacijos priemonė.

Tačiau aš likau senamadis ir bandau susirasti sau bendraminčių rašydamas tinklaraštį. Aišku, galima rašyti tinklaraštį specifine tema, tačiau aš kažkaip nenoriu to daryti - noriu rašyti bendrą tinklaraštį visoms gyvenimo akimirkos.

Galėčiau kažko žmones mokyti, bet nenoriu. Joks aš mokytojas, aš galiu tik patirti arba pakritikuoti.

Vakar parašiau savo šimtinį įrašą ir pagalvojau, kad Lietuvoje su tinklaraščiu toli nenuvažiuosi, didžioji dalis mano būsimų skaitytojų šio tinklaraščio dar nerado, nes aš neužsiimu jo marketingu - noriu, kad žmonės patys jį surastų per Google paieškos sistemą.

Man marketingas žiauriai nepatinka, aš juk rašytojas - blogeris, kuris rašo iš neturėjimo ką veikti.

Kažkada svajojau turėti neblogą gyvenimą, galvojau, jog mane kažkas pastebės - bet iš to nieko nesigavo, nesu talentingas žmogus, o kažkada atrodė, jog būtent toks ir esu.

Kažkaip mano išprotėjimas man pakeitė gyvenimą, pamačiau ko pirmai nebuvau matęs - koks gi skirtumas kaip žmogus nugyvens savo gyvenimą. Gali vienaip, gali kitaip, bet viskas remiasi į žmogaus patirtį - jei gyvenai ir nieko gyvenime nepatyrei, tai ką tu turi papasakoti apie gyvenimą? O gi nieko. Patirtis yra svarbiausias žmogaus gyvenimo aspektas, bet kam ta patirtis, kam tie pinigai, jei neturi paprastų draugų su kuriais galėtum leisti laiką. Dienomis būni pastoviai prie kompiuterio, nes daugiau nėra ką veikti - aišku, gal tos veiklos ir yra, bet nesinori kažkaip jos veikti. Nežinau.

Kartais man atrodo, jog gyvenimas man nenori duoti to, ko esu vertas. Man kažkaip visada atrodė, jog esu vertas daugiau negu man kažkas gali ar nori duoti. Visada žinojau savo vertę, bet turbūt mano savivertė neatitinka realybės - nejaugi aš toks vienas, kuris nori iš pasaulio daugiau, bet dėl to kažkaip stengtis nenori.

Man vis atrodo, kad gyvenime viskas atsitinka savaime - atsirandi reikiamoje vietoje, reikiamu metu, turi reikiamus talentus ir taip toliau. Viską ką išmokau gyvenime - išmokau savaime be jokių pastangų ir kuo daugiau moku, tuo labiau atrodo, jog aš nieko nemoku.

Žinai dirbti man nebuvo įdomu, todėl darbinių įgūdžių aš nesimokiau - man patiko filosofija, išmintis ir aišku rašymas, kad galėčiau dėlioti savo mintis kaip man pačiam patinka. Gyvenime nenorėjau lysti niekam į subinę, dėl to nieko gyvenime ir neturiu.

Galiu save drąsiai vadinti nevykėliu, bet, kad kažkaip neteisybė gaunasi - būčiau nevykėlis, jei būčiau stengėsis kažką padaryti, bet aš nieko nesistengiau. Nedėjau nei lašo pastangų į savo gyvenimą, dėl to nieko ir neturiu. Ir gaila kažkaip suprasti, jog milijonieriumi nebūsiu, žinomu žmogumi nebūsiu ir jokio po savęs palikimo nepaliksiu. Tai tikrai yra keista ir apmaudu.

Esu vidutinio lygio žmogus, neturintis jokio talento - apart minčių rašymo ir kažkokios žemiausio lygio filosofijos.

Tačiau kai pagalvoji, kad numirsi, tai kam čia dar stengtis gyventi - vienaip ar kitaip numirsi, tai kam dėti tas pastangas į gyvenimą? Žinau, kad visi tie žmonės, kurie yra sėkmingi - jie niekada nieko nedarė per prievartą ir viskas jiems buvo malonumas. Kai malonumas yra sunkus darbas, tai nesiskaito.

Aš gi nekaltas, kad daugumoje dalykų nejaučiu malonumo. Viskas atrodo beprasmiška. Gal man nesiseka, nes esu apatiškas žmogus. Būtų gerai rasti kažkokių bendraminčių su kuriais galėčiau save realizuoti, bet abejoju, kad kažką čia rasi. Visi užsiėmę savais darbais ir paprastam bendravimui niekas neturi laiko.