internauto monologai

Kaip pasakyti savo mamai, kad tu nenori dirbt

Visos kalbos apie mamas yra nuostabios, nes yra visokių mamų pasaulyje.

Prisipažinimas tėvams, kad tu nenori dirbti ir daryti to, ką visi kiti žmonės gyvendami daro yra tas pats, kas prisipažinti, jog esi gėjus - tik dar baisiau.

Per savo gyvenimą supratau, jog darbas žmogų alina, gerai tiems, kas turi geras darbo vietas, o visiems likusiems ne kas, nes žmonės - jie gi dėl pinigų gyvena.

Aišku, vienaip ar kitaip turi gyventi dėl pinigų, turi pasauliui įrodyti, kad esi kažko vertas, bet pinigų sistema palanki tik aferistams, bankams ir turčiams - nes jie visi nedirba, o jiems priklauso visi pinigai. Tai kam čia dar stengtis dėl likučio. Aišku, jei gyvenime pasiseks - tai prasimuši, o ką daryti visiems kitiems, kurie negali prasimušti ir dirba prekybos centre po dvylika valandų?

Tokius pinigus gaudamas niekada netapsi visuomenės elitu.

Yra visuomenėje požiūris, jog darbas žmogų puošia, tačiau tai nėra tiesa, kol žmogus dirba kažkam ir po to gauna algą ir po to perka tai ką pats nudirbo ir po to vėl dirba, nes neturi pinigų.

Nesvarbu, kiek paprastos algos tu uždirbi - visada viską išleisi ir dar mokesčių sumokėsi.

Paprastas žmogus, kuris dirba įmonėje nuo savo algos sumoka 55% valstybei. Vieną dalį iš savo pusės, kitą iš darbdavio. Ne veltui dirbant ant savęs galima gauti daugiau pinigų.

Dauguma su manimi nesutiks ir sakys, jog specialiai nedirbantis žmogus yra parazitas, degradas ir dykaduonis. Taip, tai yra tiesa, bet tai tik žodžiai - geriau būti dykaduoniu, nes iš tikro niekam nerūpi kas tu toks esi, negu eiti kiekvieną dieną į darbą.

Matai kaip yra, jei nori turėti pinigų turi tenkinti kažkieno poreikius - turi kažkam dirbti, o kas, jeigu tu darysi ką tu nori ir iš to gausi pinigų - atėjo laikas pakeisti savo požiūri ir pergalvoti dėl ko žmogus gyvena.

Ar gi jis gyvena dėl pinigų ir blizgučių kiekio? Vieni jo, kiti ne. Tačiau pasakysiu taip, kad nepaisant to kiek žmonės dirba - socialinė nelygybė ir socialinis atotrūkis yra nekintanti problema. Tie, kas apgaudinėja turi daugiau, tie, kas turi smegenų turi daugiau, o tie kas yra paprasti ir kitokie - dažniausiai neturi, nes jie tiesiog neatitinka standarto.

Pažįstu nemažai protingų žmonių ir pasakysiu, jog pinigais ne visus vienodai apdovanojo. Vieniems pavyko kažką prasukti, o kitiems nelabai - tai, kaip taisyklė, gyvenimas. Jis yra nelygus.

Aišku, gera sėdėti ir skųstis, valgyti nemokamai, gyventi nemokamai - tačiau protingas žmogus turi dvi išeitis: arba nedirbti išvis, arba dirbti ant savęs: apgaudinėti kazino, žaisti pokerį, rašyti knygas, vertėjauti - ką tik sugalvosi, bet sau, o ne kažkam kitam krauti turtus.

Žmonės pasakys, kad varau čia dezinformaciją, bet taip yra - tu dirbdamas krauni turtus savo darbdaviui ir jis sumokėdamas už tave mokesčius dar iš tavęs uždirba. Darbininkas, tai ne žmogus - darbininkas tai šuo, kuriuo geriau nebūti.

Jei nenori dirbti, mamai sakyk tiesiai šviesiai ir sukis pats, nes jokiam darbdaviui nerūpi nei tu, nei tavo šeima, nei tavo likimas.

Ir jei tai netiesa, tai kodėl pasaulyje kuriasi bendruomenės ir atsiranda individai, kurie nenaudoja išvis pinigų? Pasaulis galėtų būti nemokamas, bet kas tada dirbtų? Pasaulis galėtų būti sotus ir pilnas komforto, bet kas tada dirbtų?

Reikia robotų, arba beždžiones treniruoti.