Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-12

Kaip aš ieškojau parazito dienoraščio ir nieko gero neradau, todėl parašiau pats.

Norėjau rasti kažką paskaityti, kokio nors parazito dienoraštį apie jo gyvenimą ir jo filosofiją, tačiau likau nusivylęs - internete nieko neradau susieto su parazitišku gyvenimo būdu.

Tenka pripažinti, jog normalių žmonių dienoraščių skaityti aš nenoriu - nes jie žinai, tokie standartiški apie tuos pačius dalykus. Norisi paskaityti kokio nors bomžo arba psichopato arba sociopato arba parazito dienoraštį. Gaila, kad Hitleris blogo nerašo, būtų įdomu paskaityti.

Kai paprasti žmonės rašo tinklaraščius, tai būna neįdomu skaityti. Nes ką paprastas žmogus pasakys? Savo standartinę filosofiją? Kur visi žmonės naudoja, aišku - visi skirtingi, visi nelygūs.

Kartais norisi tikėti lygybe ir kitais dalykais, tačiau nesigauna. Aš ko gero esu dar vienas rašantis parazitas, kurio tinklaraščio niekas neras, net ir norėdamas.

Mane užpisa darbas, nors savo gyvenime aš normaliai ir nedirbau, nes nuo pat mažų dienų svajojau, kad baigtųsi ta nesąmonė, tas rytinis kėlimasis, ėjimas kažkur.

Nenoriu būti nei freelanceris, nei darbuotojas, nei menedžeris, nei adminas. Visada galvojau, kad dirbsiu su kostiumu kokį nors reikšmingą darbą - tačiau užaugau ir supratau, kad nei kostiumo, nei darbo man nereikia.

Viena išeitis būti parazitu. Aš kažkaip norėjau nedirbt visada. Man nepatinka faktas, kad turi eiti ir tenkinti kitų žmonių užgaidas už pinigus - tam, kad nenustiptum ir išsilaikytum save. Darbas nėra mano interesas ir kiek aš bandžiau kažką sukurti - man nesigavo, nes, kad daryti pinigus reikia pinigų.

Vienas padaryti nieko nesugebu - rankos iš šiknos auga. O visada svajojau apie kažkokį pajamų šaltinį, kuris nesijaustų kaip darbas - tokį ir turiu, bet jis man yra per mažas, o investuoti kažkaip ir jį paversti didesniu pajamų šaltiniu nesigauna. Išsileidžia pinigai labai greitai.

Norisi kažkaip savo gyvenimą įprasmint, bet aš pagalvojau - parašysi knygą. Nu tai kiek metų ją skaitys? Metus, du ir viskas - bus užmiršta ir pamesta tarp kitų knygų. Tas pats ir su muzika ir su filmais ir žaidimais. Tai viskas yra kuriama tam, kad gauti pinigus esamu momentu, o apie kažkokį išlikimą tai neverta net kalbėt. Parašysi knygą kažkokia tema, atsiras, kas ta tema parašys dar geriau ir tavo nublanks.

Aišku galima sėdėt ir rašyt tas knygas, bet kad rašydamas kažkokią fantastiką aš nejaučiu kaifo - nes reikia daug galvoti.

Atkreipiau dėmesį, kad aš pradėjau tingėt galvoti, gilintis - tai įvyko po mano išprotėjimų, kažkaip nustojau aš gilintis į visokias smulkmenas ir šiaip aptingau galvoti, nes kažkaip supratau, kad gyvenime nereikia nieko suprasti.

Tiesiog gyveni ir tiek, keista, kad aš nežinau dėl ko aš gyvenu. Kokia ta mano gyvenimo prasmė? Vaikų aš nenoriu, dirbt aš nenoriu, keliauti po pasaulį norėčiau, bet, kad keliavimas be pinigų yra didelis diskomfortas. Rašyti knygas, neturiu fantazijos ir tingiu. Kažkaip norėčiau save atrasti ir užsiimti kažkokiu menu, bet, kad per savo gyvenimą aš neišmokau nieko - ką galėčiau pritaikyti kažkaip praktiškai. Visos žinios yra teorinės, o teorinės žinios yra šūdo vertos. Nematau pasaulyje, kur visko sočiai, ką daryti - juk pilna pridaryta, visko yra - muzikos, filmų, piešinių - you name it.

Išgyvenu kažkokią egzistencinę krizę, ar gali būti taip, kad gyvenime nėra dėl ko gyvent? Aišku sutikčiau turtingą moterį, tai auginčiau vaikus, bet kam turtingai moteriai parazitas? Joms gi reikia tikrų vyrų, kurie gali susukti lemputę ir taip toliau. O aš tingiu kažkuo užsiimti, nes aš nematau jokios prasmės.

Mano gyvenimas yra toks beprasmis ir džiaugtis nežinau dėl ko, gal nebent dėl to, kad gyvas. O sėdi žiūri internetu žmonės linksminasi, važinėja prabangiomis mašinomis ir turi to turto, o tu niekada tokių pinigų neuždirbsi dirbdamas paprastą darbą - čia darbe pasėdėjau kelias dienas ir uždirbau 15 eurų į dieną, o į pardą nueini ir nėra tų penkiolikos per kelias minutes. Tai kam čia dar dirbt, kai niekada tiek neuždirbsi, kad galėtum išleisti ir neskaičiuoti kiek išleidai.

O įdomiausias dalykas tas, kad jei turėčiau begalybę pinigų - tai sėdėčiau lygiai taip pat kaip ir dabar ir neturėčiau ką veikti

Niekas nepasikeistų, o kaip norėčiau, kad kažkas man padovanotų pinigų, kad galėčiau savo biznį atidaryt. Arba, kad atsirastų turtinga moteris mano gyvenime.

Dabar gaunasi taip, kad jei nedirbi, neturi pinigų - sėdi namie, nes nu ką veikti lauke be pinigų? Vaikštinėti visur? Nesąmonė, jau visur išvaikščiojau man neįdomu vaikščioti. Neturi pinigų, sėdi namie ir neturi ką veikti - nors laisvė veiklai yra neribota, viską galima daryti, o niekas nesigauna. Tai kantrybės trūksta, tai talento, tai dar kokio šūdo.

Ir aš čia pagalvojau, kad totalitarinėje valstybėje, kur nėra tos laisvės būtų geriau, kur būtum priverstas kažką daryti. O dabar sėdi, bimbinėji ir galvoji, kodėl tu toks nelaimingas žmogus. Ar dėl to, kad nedirbi, ar dėl to, kad draugų neturi, ar dėl to, kad pinigų neturi?

Sėdžiu ir bandau suprasti savo laimę, kodėl vieną dieną esu laimingas, o kitą dieną gruzas, nors niekas praktiškai nepasikeičia gyvenime. Nuotaika svyruoja ir tiek.

Nepasakyčiau, kad esu super laimingas. Nes kai pagalvoji, kad po vienu metų eis kiti metai to pačio nuobodulio. Ir jei kitais metais mano galvoje niekas nepasikeis aš vėl prasėdėsiu ir praniekoneveiksiu. Norisi kažką naujo sugalvoti, kažką kitu kampu pamatyti, bet to nebus, nes knygų neskaitau ir su žmonėmis nesisocializuoju. Tiesiog verdu savo sultyse.

Nesuprantu kaip sėkmingiems žmonėms taip pasiseka gyvenime, aš netikiu, kad jie yra kažkuo geresni negu aš. Nu gal turi daugiau talento ir taip toliau, bet kaip jiems sekasi taip, tai aš nežinau. Reikia pripažinti, jog pasaulyje didžioji dalis žmonių yra vidutiniški. Vienas kitas yra išskirtinis ir kažkuo ypatingas. Jei reikėtų išvardinti žmones, kuriuos žinau tai jų būtų apie šimtas - du šimtai iš visų septynių milijardų. Tai labai mažas procentas žmonių, kuriems iš tikro sekasi.

Kažkada norėjau būti žinomas, bet kai pamačiau kokiems žmonėms aš patinku, tai man tiesiog nebesinori būti žinomu, kam man reikia, kad mane kažkokie lochai garbintų?

Pripažinsiu - nežinau ko aš noriu iš to gyvenimo, todėl, kol nežinau - nedarau nieko. Gal kada nors užeis ūpas ir padarysiu. O kol kas chuj snim.