internauto monologai

Demonai ir velniai

Nežinau, aš tai demonais ir velniais ir kitokiomis mitologinėmis, jei taip galima pavadinti, būtybėmis netikiu.

Velnio tikslas yra įrodyti žmogui, kad velnias neegzistuoja.

Sako, jei yra dievas - gėrio ir taip toliau, įsikūnijimas, tai teoriškai turėtų būti ir velnias, bet sakau - jokiais dievais aš netikiu.

Kažkaip netikiu, kad po mirties keliausiu į rojų arba pragarą - juk nieko blogo nepadariau, tai turėčiau keliauti į rojų, nors netikiu kažkokiais pomirtiniais gyvenimais.

Vienintelis dalykas ką aš žinau yra tas, kad jei vieną kartą iš niekur galėjau ateit, tai galėsiu ir antrą. Neegzistencija netrunka laiko, nes laikas išsikreipt gali.

Netikiu pragaru, kur egzistuoja amžina kančia, nes pats gyvenimas yra kažkokia kančia.

Aš savęs klausiu, kodėl gimiau būtent dabar, o ne prieš 100 ar daugiau metų. Man kartais atrodo, jog egzistuoja tik mano realybė, nes aš pats patyrėjas ir ką patiriu yra 100% realu, nesvarbu ar haliucinacijos, ar sapnai kažkokie, ar ta pati realybė.

Aišku, tik viena, jog žmogus atėjo čia tam, kad patirti realybę, kartais atrodo, jog be manęs visi yra botai. Niekada neišsiaiškinsi ar tu esi čia vienas su visais ar visi kartu krūvoje patiria kolektyvinę realybę. Niekas juk negali įrodyti, kad kiti yra botai.

Gal aš pats viską čia sukūriau, tokių dalykų negali niekas įrodyti. Klausi žmogaus ar jis botas - jis tau atsakys, kad ne, nes Dievo kūriniai yra savarankiški. Keista gyventi planetoje, kuri yra kažkur kosmose tarp kitų planetų ir visos šitos realybės plotis yra neapčiuopiamas - niekas nežino, kokio dydžio yra visata, nes visata plečiasi greičiau nei šviesos greitis.

Klausimas ar yra ateivių, kurie yra intelektualūs, tačiau kai pats gyveni savo kūne, tai yra neaktualu. Greičiausiai ateivių per savo gyvenimą ir nepamatysi. Jei jau vyktų susidūrimas su ateiviais ir jie mus rastų - tai mums būtų pizdec ir mes susivienytume kaip rasė. Esant ekstremalioms sąlygoms žmonės susivienija.

Aišku įrodyti, kad egzistuoja dievas yra neįmanoma - gerai jis save paslėpęs, taip pat ir velnio egzistavimo neįrodysi. Žinai daug žmonių, yra prikūrę įvairių pasakų, kuriomis kiti žmo.nės tiki. Aš stengiuosi tikėti tuo, ką pats mačiau - o mačiau tik tai, kad realybė gali išsikreipti. Bet ji išsikreipia tik mano galvoje, toliau kolektyvinė sąmonė nekinta. Bet ir išsikreipus realybėje nesuprantu, kur aš gyvenu. Vieni sako vieną, kiti sako kitą, treti sako trečią ir taip be galo. Visokių žmonių yra. Lengviau nei mąstyti yra tikėti. Bet buvo kažkoks visažinis, kuris sakė - netikėk niekuo, net ir manimi.

Kiekvienas žmogus turi žiūrėti į pasaulį kritiškai, kritinis mąstymas yra ko gero pats svarbiausias dalykas kartu su kantrybe. Pagalvok logiškai, jei būtų kažkoks dievas - tai ir beždžionės melstųsi ir musės melstųsi nusisukusios į meką. Jei ir yra dievas - jam žmogaus maldų nereikia. Esu įsitikinęs beveik šimtų procentų - jog mes gyvename simuliacijoje. Ir aš tai sakau nepirmas. Galima šitą simuliacija vadinti matrica, bet atsijungti nuo jos įmanoma tik mirus, o mirus bus taip, kaip kartais būna kai išgeri - trunka plionkė ir nepastebi kaip laikas praeina. Gimsi dar kartą - neabejoju.

Tačiau koks tikslas yra gyventi kažkokį beprasmį gyvenimą - nežinau, gal tu turi prasmę - aš tai neturiu arba jos nesuprantu. Vienaip ar kitaip vieni žmonės kitus įtakoja, tai gal gyvenu, kad kažką įtakočiau - nežinau. Jei gyvenimas yra laikinas, o ne amžinas, tai tada nežinau kaip čia reikėtų paaiškinti viską. Turiu pripažinti, jog viskas yra labai sudėtinga. Čia su arbata prisėdęs nieko neišgvildensi, tačiau savo unikalų požiūrį reikia turėti. Žinau tik tiek, kad gyvenimas yra individualus, nes tu į kitų žmonių galvą neįlysi. Jei kiti žmonės mato kažkokius demonus, o tu nematai - tai turi būti palaimintas.

Žinau, kad nieko nežinau. Kosmoso atžvilgiu žmogaus gyvenimas turėtų būti visiškai beprasmis ir žinau, kad mes realiai neįsivaizduojame kokio dydžio esame, nes galbūt visa visata telpa į degtukų dėžutę. Juk dydį, plotį ir ilgį - mes patys išgalvojome. Į daiktus reikia žiūrėti kitų daiktų atžvilgiu.

Kažkur dar girdėjau tokią tiesą, kad saulė gali būti žymiai arčiau nei mes esame apskaičiavę, bet čia tik pasaka. Ką žinau tik tai, kad saulė yra toliau už mėnulį, keista, kaip mums taip pasisekė. Gyvename geromis sąlygomis - ar gali taip sektis? Siūlau paskaityti apie biocentrizmą - radikaliai keičianti požiūrį keičianti filosofija. Esminis dalykas yra tas, kad ne realybė kuria žmogų, o žmogaus suvokimas sukuria realybę ir sakoma, jog mirtis neegzistuoja, nes space and time išsikreipia numirus. Reikia suprasti, jog visa realybė neturi jokios istorijos. Visa istorija yra mūsų pačių atmintyje ir dėl to mums atrodo, jog gyvename laike. Nors pačios realybės atžvilgiu ji gi laiko neturi - viskas vyksta esamu momentu. Nu žodžiu nežinau kaip čia paaiškinti, nes pats biocentrizmo nesu skaitęs, bet suvokti ta linkme galima ir pačiam - be knygos. Viskas egzistuoja tik esamu laiku ir tai yra 100% faktas. Visa istorija egzistuoja tik knygose ir piešiniuose ant sienos.

Žinau tik tiek, kad mano patiriamoji realybė susikūrė ne prieš milijardus metų, o prieš 27 ir viskas kas iki to įvyko, įvyko akimirksniu - aš nelaukiau, kada ateisiu į egzistenciją. Viskas atsitiko savaime, nemanau, jog esu prašęs ateitį į šią realybę - su jokiais velniais, dievais nepasirašinėjau jokio kontrakto, kad ateičiau į realybę. Tiesiog kaip ir kiekvienas žmogus - atsiradau iš niekur.

Tai pagal mano kvailą logiką darau prielaidą, jog mirtis ir  pati neegzistencija trūks tik akimirką - teoriškai man atrodo, jog patirti reikia kiekvieną gyvenimą, ir man atrodo, jog gyvenu tik vieną kartą - seniau nesu gyvenęs, tai jei aš neatsiminsiu savo esamo gyvenimo - tai kokia viso to prasmė?