Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-21

Dar viena pradžia, kuri verta nieko

Pradėjau rašyti knygą, ir vėl viskas baigėsi kaip ir prasidėjo. Iš nieko, nieko padariau.

Traukiau šniūrą kokaino, nes gyvenimas buvo man nemielas. Norėjau kažkaip jį praskaidrint ir kokainas pats geriausias metodas. Jau daug metų vartoju narkotikus. Man jie žiauriai patinka. Tarnai - svaigalų.
Sėdėjau, gulėjau nežinojau kur dėtis nes tokia prūcha buvo. kad jibitvajmat. Narkotikai smegenis spaudžia, iš nosies bėga kraujas. Raudonas, kaip visada. O gal rožinis, nežinau - neskiriu spalvų. Gyvenimas buvo toks nemielas, atrodo net ir narkotikai nepadeda, tokia žopa, kad išvis. Nesąmonė, nesusipratimas, maištas, chaosas ir viskas mano galvoje. Nežinau kur dėtis. Sako, kad iš savo galvos neįmanoma pabėgt, bet aš visais būdais bandau, tačiau man niekaip nepavyksta. Narkotikai - geras dalykas, jie padeda išlaikyti dėmesį.
Rimo nemačiau ilgą laiką, bylos seniai neturėjau, bobos seniai neturėjau ir pinigų liko tik ant buchlos ir narkatos. Gyvenimas - mano - tikras - šedevras. Gyvenu tokį trilerį, kad pizdec.
Suskambo mano telefonas.
  • Alio?!
  • Sveikas, čia su tavim kalbu?
  • Ne, su savim.
  • Tai va klausyk,
  • Klausau.
  • Yra dėla
  • Kokia dėla?
  • Ieškau geriausio pasaulio detektyvo.
  • Tu jį radai. Tu man paskambinai. - atsakiau ramiu balsu, nes visai žmonės šiais laikais tik užpist temoka.
  • Yra byla, kurią reikės ištirti ir be tavęs mes neapseisim.
  • Sakai byla yra? Ką reikės daryti?
  • Kaip visada, žudiką surast - nušaut ir išsisukt.
  • Taip, tai moku tokius dalykus daryt. Čia mano antras talentas.
  • O koks pirmas talentas?
  • Galiu mylėtis dvi valandas be perstojo, kol birką skaudėt pradeda.
  • Žiūriu talentingas detektyvas esi, bet grįžtam prie reikalo. Ar galima tavim pasitikėt?
  • Žinoma galima, ne tu vienas manim pasitiki
  • Kas dar tavim pasitiki?
  • Tie, kam reikia mano paslaugų, tie ir pasitiki. Ne tavo reikalas.
  • Gerai, sutariam, atvyk į labradoro gatvę rytoj devintą valandą vakaro.
  • Ko taip vėlai?
  • Taip reikia, kuo mažiau žinosi, tuo ilgiau gyvensi. Ar gi ne taip patarlė sako?
  • Taip, taip, pritariu, bet visgi - kodėl taip vėlai?
  • Taip reikia, ne aš laiką derinu.
  • Nu supratau. Būsiu labradoro gatvėje rytoj devintą valandą vakaro.
Neatsisveikino - padėjo ragelį, gaidys. Nu ką, nereikėjo ilgai verkti ir skųstis, byla yra. Dabar reikia paskambinti Rimui ir pakviesti jį kaip savo geriausią korišą, bet kurio aš nieko nepadarau.
Pasukau Rimui:
  • Alio?! - atsiliepė rimo mama.
  • Labas rytas, ar Rimantas yra?
  • O kas klausia?
  • Tomas Pavilijonas
  • Rimai!!!!, tau kažkoks Pavilijonas skambina - girdėjosi bobos balsas už kadro.
  • Alio?! - atsiliepė Rimas.
  • Sveikas, seniuk. Kaip gyvuoji?
  • Tomai, čia tu?
  • O ką, kitą Pavilijoną pažįsti?
  • Pažįstu, gaidžių šeima jie yra.
  • Ėėė, nestumk gerai?
  • Gerai, gerai, gerai laikausi, viskas normaliai, o kaip tu?
  • Nu vo, bylą turim! Rytoj pradėsim veiksmą.
  • Tai rytoj pradėsim bendradarbiauti, kaip suprantu.
  • Teisingai supranti, maladec pacanas.
  • Tai padirbsim, o ką šiandien veiki?
  • Šiandien va užuodžiau kokaino, esu ant debesų. Aišku išgerti būtų ne pro šalį.
  • Tai būk namie, niekur neeik atnešiu alaus.
  • Degtinės gal geriau?
  • Galiu ir degtinės prigriebt.
  • Gerai seniuk, tai laukiu.
  • Gerai, lauk.
  • Iki
  • Iki

Gyvenimas iš karto pagerėjo, kai sužinojau, kad galėsiu atsigerti gaivios degtinukės ir šalto alaus. Nežinau, gal degtinę alumi užsigerinėsiu, kad labiau į galvą duotų.
Užtraukiau antrą šniūrą kokaino - pakilau virš debesų. Esu lengvas pūkelis, kuris skraido padebesiais. Narkotikai, kas jie tokie. Nežinau, nesu jų ragavęs, bet sako nurauna stogą nesveikai. Aš taip ilgai juos vartoju ir dar nepripratau.
Gyvenimas, suka, neteisingas. Vieni viską gauna be pastangų, o kitiems reikia stengtis. Taip atrodo, kad kiti žmonės nesistengia. Mes nesugebame įvertinti kitų žmonių pastangų. Sėdi sau namie nežinomas rašytojas ir rašo knygą apie mane. Nesąmonė, o ne knyga. Šūdas - nevertas aš gyvenimo. Gaidžiukas ir tiek. Esu tikras pesimistas, man atrodo, kad viskas bus blogai, bet kai viską nuvertinu ir gaunu daugiau nei tikėjausi - būnu laimingas. Akimirkai.
Kiekvienas iš mūsų gyvena gyvenimą trumpą kaip akimirka. Visos smulkmenos ir sudaro mūsų gyvenimą. Kas kaip nori, tas taip ir gyvena.
Man nepabaigus savo filosofijos - atėjo Rimas su kibiru alaus ir šnapso ant viršaus.
  • Nu sveikas Rimuk, ko čia gero atnešiai?
  • Kaip ir sakiau, alaus ir šnabės bonką, tikiuosi užteks, kad išjungti mūsų sąmonę
  • Tikiuosi ir aš, kad užteks, nes koksą jau baigiau.
  • Gerai, gerai, aš narkotikų nevartoju.
  • Nuo kada?
  • Nuo vakar vakaro.
  • Tai šiandien nedarei dozės?
  • Nebuvo iš kur gauti ir pinigai baigėsi.
  • Tai, ne kažką seniuk.
  • Ne kažką Tomuk.

Sėdėjom - gėrėm. Geras gyvenimas buvo. Alus kaip alus, ką čia apie jį pasakoti. Šnekos kaip šnekos - nėra kur man įsikišti ir pasakyti savo šiltą žodį publikai. Mes geriame tam, kad mums būtų linksmiau, nes kaip čia pasakius - gyvenimas yra labai liūdnas ir jame yra tik kelios pramogos - gerti, rūkyti, pistis, valgyt, šikt ir rašyt. Visa kita yra už mano ribų, reikia pradžiai gyvenimui įrodyti, kad esi vertas gauti daugiau, o kai nesiseka įrodyt - tuomet tenkiniesi tuo, ką turi. Man nusibodo visiems viską įrodinėt, nustojau būti sėkmingas. Tiesą sakant, niekada ir nebuvau sėkmingas, kad būti sėkmingu reikia patikti masėms, o aš masėms nepatinku. Patinku, tik pamestiems vienetams, žudikams, seiliams, banditams ir vagiams ilgapirščiams. Kai turi ilgus pirštus lengviau pianinu groti. Pasakiau sau, kad prieš mirtį dar biškį pasispardysiu - papasakosiu vieną kitą istoriją iš savo gyvenimo. Parašysiu vieną kitą detektyvą, kuris netaps bestselleriu. Nes tai yra apgailėtina.
Kai rašau, norisi rašyti apie save, visi rašytojai vienaip ar kitaip rašo apie save ir savo gyvenimą, kai parenki herojų, kuris yra tavo alter ego tuomet gali rašyti ką tik nori. Niekas nesupras, kad apie save rašai - nebent pats prisipažinsi. O kam man rašyti apie save, kai aš galiu rašyti apie kitus. Rauna stogą iš tikro. Sėdau rašyti knygos ir nieko parašyti negaliu, nes nemoku. Toks aš ir rašytojas.

Čia numetu, nes čia vistiek mano blogo niekas neskaito.

Ką aš galvoju apie save kaip rašytoją, negaliu aš rašyti pasakų, nes neturiu jokios fantazijos, aš neįsivaizduoju, kaip man pavyko pirmą detektyvą užbaigt.

Vienintelis dalykas, ką aš galiu parašyt yra laiškai į ateitį, nes nieko aš čia neprifilosofuosiu ir neprirašysiu. Gaila, kad aš negimiau rašytoju ir abejoju, kad dar knygų rašysiu. Nesigauna taip kaip noriu, o skaityti ir mokytis aš žiauriai tingiu - chujnia, man įdomu ar kiti rašytojai turi prirašę pasakų kurios neturi galo? Čia mano gal koks dvidešimtas bandymas parašyti kažką gero. Tiek daug pradžių turėjau, viską negailestingai tryniau ir sakiau sau, kad daugiau niekada nerašysiu.

Bet praeina kažkiek laiko ir vėl kažką pabandau parašyti, visa fantazija turi ateiti iš kitų knygų - jei neskaitai nieko gero neparašysi, kad ir koks talentingas būsi. Visgi rašyt knygas apie kažką yra ne man, vienintelis dalykas, ką galiu parašyt - tai blevyzga apie nieką. Rimtas knygas tegul rašo rimti rašytojas, o aš esu nerimtas. Man čia hobis, man aistra, bet pasaulyje, kur milijonai rašytojų, kurie rašo geriau nei tu - nepakonkuruosi, tai ir liks hobiu. Neįgyvendintos svajonės tiesiog žlunga mano akyse. Noriu rašyti geriau, bet nesigauna. Mano stilius apgailėtinas, o pats aš apverktinas.

Jei tokių žmonių kaip aš nebūtų, tai pasaulis klestėtų. Ir viskas čia būtų gerai.

Toks absurdas, nemėgsti žmonių, o vistiek jiems rašai. Kam aš jums rašau, jei gyliai širdyje jūsų nemėgstu. Nu gal nemėgstu ne visų, o tik kai kurių, kurie yra dalbajobesni už mane.

Nepavyksta man pasauliui nieko įrodyt, bet man sakė žinomi rašytojai, kad reikia ilgai ir nuobodžiai rašyti, kol tampi populiarus ir skaitomas. Bet aš tai nenoriu būti populiarus, nes vistiek tokiomis sapalionėmis kaip pas mane gyvenimui pinigų neuždirbsi. Apgailėtina, bet teks eit griovio kast kažkada. Nors aš tikiuosi nedirbsiu niekada, reikės priedurniu apsimesiu, bet į darbą aš neeisiu. Bijau darbo kaip velnio, kodėl gi aš turiu tenkinti kitų žmonių užgaidas. Mano užgaidų tai niekas nepatenkina. Nu kol turėsiu ką paėst, tol nedirbsiu. Planas toks.