internauto monologai

Asmeninis populiarumas

Jei mokykloje nebuvai populiarus, buvai outsaideris ir prie nieko nepritapai - didelė tikimybė, kad ir baigęs mokyklą neturėsi daug draugų ir būsi iš dalies vienišas.

Taip jau yra, nežinau kodėl vieni žmonės būna populiarūs, o kiti ne. Aš visada buvau kažkoks pajuokos objektas, kalbėdavau rimtai, o žmonės galvodavo, jog aš trolinu. Aš esu super trolis, kurį banina iš kiekvieno forumo ir tarp paprastų žmonių aš nerandu bendraminčių.

Visi sako think different, bet kai tu iš tiesų mąstai kitaip - esi pasmerktas vienatvei, nes prie nieko tu nepritapsi. Gyvenime žmogų turi supti bendraminčiai arba jis bus sau vienas.

Visada norėjau būti populiarus, žinomas, nes tokiems žmonėms gyvenime sekasi lengviau - daug žmonių jiems ištiesia pagalbos ranką arba kažkaip padeda prasimušti.

O kai esi keistas, tai žmonės vengia su tavimi bendrauti, nes tu esi nenuspėjamas - niekas nežino ką padarysi toliau. Kaip rusų patarlė sako: geriau šimtas draugų, negu šimtas pinigų. Tai yra tiesa - draugai yra viskas šiame gyvenime, bet jei tu per savo gyvenimą neužgyvenai jokių draugų - tai kas kaltas?

Gimei tarp žmonių, kuriems tu nesi įdomus - įdomu tik su tavimi išgert. Keistas tas gyvenimas, bandai jį kažkaip nuhackint ir niekas nesigauna - o kiti žmonės sako, tu tik svajok ir turėsi turtus, turėsi milijonus, turėsi gražią moterį ir daug draugų, bet visa tai melas. Galvodamas nieko tu neturėsi, dar sako - atsargiai svajokit, nes svajonės pildosi - taip, taip, man gyvenime išsipildė tik tai, kad nenorėjau dirbti, tai čia lengva svajonė - tiesiog neeini į darbą ir viskas - išsipildė.

Savo gyvenime norėjau pasiekti daug, bet visko norėjau be pastangų, nes niekas man nebuvo įdomu. Manęs niekas taip nejaudino kaip rašymas, tačiau knygų rašymas yra labai sunkus dalykas ir tame stengtis aš nenoriu, nes man patinka kitokios knygos ir kai tu esi iš tikro kitoks - tu neparašysi kažko populiaraus. Viskas ir liks undergrounde.

Gyvenimas galėtų būti geresnis, gyvenimas galėtų būti įdomus, bet viską gyvenime reikia užsitarnauti - šiaip niekas nieko neduoda. O jei tampi populiarus, tai tik laikinai, kaip pajuokos objektas, nes žmonės yra kažkokie tūpi padarai. Paviršutiniški ir neturintys tarpusavio supratimo.

Man aišku atrodo, kad aš kvailas, nors daug žmonių sako, kad aš protingas, bet čia tik todėl, kad tie žmonės dar už mane kvailesni. Kvailumui ribų nėra, kaip ir protingumui.

Keista, kad kvailas žmogus, tai jis bus savimi pasitikintis - garsiai rėkaus, staugs ir visais būdais prisišauks tai, ko jis nori.

Man visada atrodė, kad aš protingas, bet per paskutinius metus, po išprotėjimo aš supratau, kad durnas čia aš, o ne kiti. Juk gyvenime - man nesiseka, nes taip kaip visi aš nenoriu, aš visada darau priešingai, nes daugumai žmonių pastoviai nesiseka. Man gyvenimo laimė nėra piniguose, man gyvenimo laime pripažinime - kokioje nors knygoje, gal kada nors ir parašysiu dar vieną, kai būsiu senas ir subrendęs žmogus, nes dabar mano mintys vaikiškos. Žinai, kai esi jaunas, geriausiai supranti jaunystę, kai būsi senas, geriausiai suprasi senatvę.

Tiek daug rašytojų tapo žinomi po mirties, bet norisi tapt žinomu dar prieš mirtį, kas man iš to pomirtinio žinomumo - norisi visko dabar, norisi visko ant smūgio, tačiau tam, kad tapt žinomu reikėtų įdėti nemažai darbo - niekas už nieką žinomu netampa.

Tačiau jei tapsiu žinomas ir mane garbins kažkokie durniai, tai kam man to reikia - durniai nesupranta gyvenimo esmės, čia kalbu apie tuos, kurie yra durnesni negu aš.

Šį pasaulį valdo turtingi ir protingi žmonės, o tokiems kaip aš - čia vietos nėra. Dabar juk technologijų amžius, kokios knygos, kai yra internetas, kai yra facebookas - knygos - nebepopuliaru.

Rašyti reikia moderniam žmogui, ateities kartai, kuri pasisems kažkokių minčių, nu bet jei nieko neparašysiu gero per gyvenimą, tai toks aš ir rašytojas - nevertas populiarumo.