Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-16

Akimirka trunka amžinybę, o amžinybė trunka akimirką

Turbūt kiekvienas yra girdėjęs šitą frazę.

Kai mes mirsim - laikas išsikreips, nes laikas neegzistuoja be jį patiriančio subjekto. Ši frazė gali būti siejama su atgimimu. Nes mūsų neegzistencija truks tik akimirką, o po to mes vėl gimsime.

Visiškai neegzistuoti yra neįmanoma. Ar tu atsimeni laiką, kai buvai niekas? Ne, tu visada egzistavai, tačiau nelaukei 4 milijardus metų, kol ateis tavo laikas gimti. Jei vieną kartą atėjai iš niekur, tai kas tau uždraus antrą kartą ateiti iš niekur? Jokių barjerų nėra.

Aš tikrai netikiu, kad gyvename tik vieną kartą. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad gyvenu sistemoje, o iš sistemos išeiti yra neįmanoma. Vienaip ar kitaip būsi kažkokioje sistemoje.

Aš esu sistemos subjektas ir tu esi sistemos subjektas ir viskas kas yra aplinkui mus priklauso tai pačiai sistemai. Tu tik pažiūrėk pro langą ir pamatysi, kad viskas veikia savaime.

Jei supranti, kad viskas veikia savaime - turi aukštesnį suvokimą. Didžioji dalis žmonių, net neįsivaizduoja, kad gyvena sistemoje, nes tam, kad suprasti, jog gyveni sistemoje - reikia nuo jos atitrūkti. Viskas yra viena, neegzistuoja joks dualizmas. Negali sakyti, jog tu veiki sau, o sistema veikia sau, nes esi tos pačios sistemos dalis. Tu egzistuoji sistemoje, o ne už sistemos ribų.

Didelis klausimas ar kažkas egzistuoja už sistemos ribų - manau į tai atsakyti nėra įmanoma.

Visiškai nėra skirtumo kokioje planetoje gyveni, nėra skirtumo kas esi. Skruzdė, bitė ir katė - visi jie egzistuoja toje pačioje sistemoje. Aišku naivu manyti, kad ateiviai neegzistuoja. Jie privalo egzistuoti, bet nebūtinai jie yra intelektualios būtybės. Ateivis gali būti ir bakterija, kuri yra iš kito pasaulio, bet iš tos pačios sistemos.

Mes patys, net negalime įsivaizduoti kokio dydžio sistemoje gyvename. Mes net negalime žinoti kokio dydžio mes esame - ar dideli ar maži, nes visi dydžiai, ilgiai ir tūriai yra išgalvoti.

Mes išties gyvename išgalvotame pasaulyje, kur niekas nežino ką turime čia daryti. Kiekvieno gyvenimo prasmė yra vis kitokia, bet aišku tai, kad gyvenimo prasmė yra gyventi. Egzistuoti ir patirti šį pasaulį, šią realybę.

Realybė yra objektyvi, o jos suvokimas yra subjektyvus ir niekas nesuvokia, kokia yra tikroji realybė - nu gal kokie nors mokslininkai, bet ir tai aš abejoju. Mes prisitaikome prie realybės ir realybei užtenka to, kad mes sugebame išgyventi.

Gyventi tik vieną kartą ir patirti ribotą realybę yra truputį apgailėtina, nes ne kiekvienas gali patirti realybę šimtu procentų, tačiau nereikia galvoti, jog viskas sukurta būtent tau. Nors taip reikėtų gyventi. Kai nuplešia stogą - tuomet pamatai visą realybės grožį.

Realybė gali išsikreipti ir susimalti su sapnų pasauliu, bet kadangi sapnai niekada nesipildo - tenka gydytis nuo psichozės.