Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-14

60

Seniau kai nesirgau šiza atrodė, kad blogiau ir būti negali, galvojau mirsiu nuo širdies nepakankamumo. O dabar pradėjau galvoti, kad nudurnėsiu. IR dabar atrodo, kad blogiau būti negali.

Dabar reikia tik atmintį prarast ir tada zjbs bus.

Raminu save sakydamas, kad gali būti ir blogiau, manęs dar taip nerauna - elektrošoko terapijos nedaro, gerai yra iš esmės, tik laikas nuo laiko durnyne paguliu. Pasiilgstu sanitarų ir personalo ir ten visada naujų žmonių sutinki su kuriais gali pabendraut. Nes ten visi tie patys gulasi, tai draugeliai patampa.

Nereikia bijot gyvent ir reikia susitaikyt su visomis ligomis ir taip toliau, nes jei bijosi gyventi, tai sėdėsi namie užsidaręs ir niekur neisi.

Dabar aš bijau nudurnėt, bet iš esmės, jei aš nudurnėsiu, tai pats to nesuprasiu. Dabar kol jaučiu jog durnėju, tai reiškia, kad nedurnėju, bet šiza tai lėtinė liga, kuri progresuoja jei vaistais neslopinama.

Vaistai mažina dopamino, kiek girdėjau, dopamino kiekį organizme, o dopaminas, kiek girdėjau, reikalingas motyvacijai ir tikslų siekimui. Man visiškai nėra jokios motyvacijos kažką daryt - aš taip tingiu gilintis į tą gyvenimą.