Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-12

6

Visada laikiausi tos nuostatos, jog niekada netenkinsiu kitų žmonių poreikių. Ir susidūriau su tokia keista dilema - netenkini poreikio, negauni užmokesčio. Vienaip ar kitaip turi tenkinti kitų žmonių poreikį ir tai užpisa.

Nu gerai, atsiprašau už keiksmažodį. Gal jis ir ne vietoje, bet tiek jau to. Tegul būna.

Matai, tam, kad turėtum hobį, kuris neštų pinigus vienaip ar kitaip turi jausti tai ko nori kiti žmonės. Čia aš kalbu būtent apie rašymą, nes visą gyvenimą norėjau būti blogeris ir tai man atrodė gan paprasta ir lengva. Aišku tų tokių įrašų, kurie save pristato tipo motyvaciniai žurnalai, o iš tikro rašo šlamštą, kurio neverta skaityti - daryti aš nenorėjau, tad ir nedariau.

Pasirinkau tokio gilesnio pobūdžio blogą, kur pasakoju savo nuomonę ir kitus man įdomius dalykėlius. Vienaip ar kitaip tenkinu ne skaitytojo, o savo poreikį. Žodžiu privalai jausti ko nori kiti žmonės antraip žlugsi.

Būti populiariu yra didelis darbas, nes populiarumas ateina ir praeina. Čia jau kaip užtaikysi.

Mano svajonė yra turėti hobį, kuris neštu man pinigus, bet nuojauta kužda, kad to niekada nebus, nes toks aš ir rašytojas. Nesvarbu - svarbiausia dirbti ta kryptimi ir žiūrėti kas bus.

Hobis, tai labai plati savoka - nes hobis gali būti vaidyba, tapyba, dailė, muzika, vokalas ir kiti mano nepaminėti dalykai, tačiau kaip iš tikro paversti hobį - pinigais?

Davai pagalvojam, matai vienaip ar kitaip reikės tenkinti kitų žmonių užgaidas antraip būsi nepopuliarus pats kursi, pats ir skaitysi arba klausysi, jei kuriama muzika. Prasimušti yra pakankamai sunku, nes viską yra užėmę gigantai, kurie savo kanalais platina tik tai, kas patinka jiems.

Užsidirbti iš rašymo - gera mintis, tačiau kaip rašyti taip, kad patiktų ir tau ir skaitytojui? Čia yra pats sudėtingiausias momentas, kurio aš nesuprantu, nes geras tekstas tai toks tekstas, kuriuo žmonės nori dalintis. Kuris lengvai randamas paieškos sistemose ir dar kokie nors kiti niuansai.

Savo tinklapio aš niekur nereklamuoju ir šiai dienai susilaukiu apie dešimt reguliarių skaitytojų, kas yra pakankamai daug, kas suprasti, jog tavo rašomas dalykas yra skaitomas. Ateina ir naujų žmonių, žinoma tinklapį rašau neilgai - esu daug kartų pradėjęs, metęs ir vėl pradėjęs ir taip toliau. Žodžiu seniems tinklapiams išgyventi buvo nulis šansų, nes ten darydamas aš nebuvau ištikimas sau.

Mėgėjas nuo profesionalo skiriasi tik tuo, kad profesionalas užsidirba sau pinigus iš savo amato, o kaip iš blogosferos užsidirbti Lietuvoje? Visiškai neturiu suopračio, nes blogosfera Lietuvoje yra mirusi.  Taip yra todėl, kad čia niekam niekas neįdomu. Visi pradvinuti Lietuviai googlina angliškai, kur yra apstu visokiausio teksto, ten jie ir skaito.

Tačiau ar galima sudominti Lietuvišką publiką mėgėjiškais tekstais? Giliai širdyje aš manau, jog įmanoma, bet pritrauksi tik labai mažą ratą žmonių - geriau negu blogosferos rašymas būtų pasirinkti kokia nors fotografiją ar dainavimą, o gal net video žaidimų filmavimą bei komentavimą. Bet tai turi būti hobis. Man hobis yra rašymas, tačiau kažkaip nelabai suvokiu kaip savo rašymą galėčiau iškelti į konkurencingą lygį. Matai, kai pats nesi įdomus daugumai, tai daugumos ir nesudominsi. Liks tik mažuma, kuri bus tau ištikima.

Esu įsitikinęs, jog kažkada, kai parašysiu dešimt metų mano tinklaraštis išvys dienos šviesą. Sukurti nuolankią internetinę bendruomene užima nemažai laiko. Tuo laiku tobulėja pats rašytojas arba kitoks menininkas. Labai retai pavyksta parašyti kažką gero ir būti topuose. Tam, kad būti topuose reikia rašyti visokias aktualijas, kas nėra mano stilius. Aš čia varau pseudo filosofiją ir savo pamąstymus apie gyvenimą ir kitokius gandus.

Dar vienas aspektas, jog reikia rašyti tokius tekstus, kurie ir po dešimt metų bus kai kam aktualūs. Amerikiečiai sako "follow your passion and money will come". Tuo bandau aš įsitikinti rašydamas savo nejuokingas blevyzgas. Aišku, internete yra pilna konkurencijos, tas tekstas yra neapmokestingas, nes rašytojų yra milijonas - turbūt dar daugiau nei skaitytojų. Ir kai kažkas parašo kažkokį postą ar skaitalą, tai tas skaitalas internete lieka visam laikui. Turbūt knygų yra daugiau nei pasaulyje žmonių, bet čia neesmė.

Esminis blogosferos dalykas yra bendravimas ir bendruomenės kūrimas. Visi tinklaraščiai, kurie neturi pastovių skaitytojų yra pasmerkti mirčiai. Todėl savo statistikas reikia matuoti ir žiūrėti kaip jos auga. Jei rašai, tai turi augti - kitaip būti negali. Ir visada vieniems bus aktualu, ką tu rašai, o kitiems atrodys, jog rašai visišką mėšlą ir tu nesi vertas skaitymo. Rašymui ir sėkmei turi gauti leidimą - tau žmonės turi leisti rašyti, o tą leidimą yra sunku gauti.

Matai gali sugaišt dienų dienas rašydamas įrašus ir kurdamas savo bibliografiją, tačiau jei tavęs niekas neskaito - reiškiasi tavo raštas yra šlamštas, bet esmė yra ne čia. Kiekvieną kartą atsisėdęs rašyti - tu tobulėji, nori ar nenori. Gal rašysi dešimt metų ir nieko iš to nebus gero, bet jei parašysi dvidešimt, trisdešimt metų - tada nori ar nenori susilauksi pastovių skaitytojų, kuriems patiks tavo rašomas tekstas.

Rašyti dėl savęs ir rašyti dėl savo skaitytojų yra du visiškai skirtingi dalykai. Pirmu variantu, tu tenkini savo poreikį išsikalbėjimui ir nori būti išgirstas, antru variantu tu jau turi tenkinti skaitytojų užklausas, nes skaitytojai skaito ne todėl, kad tu jiems įdomus, o todėl, kad jiems įdomu skaityti tavo tekstus. Šiais laikais niekas nesidomi žmonėmis, nebent tais žymiais, kurie jau seniai prasimušę ir vėl tu įsiremsi į tai, kad turi tenkinti kitų poreikį.

Jei nori būti fotografas - turi daryti gražias nuotraukas, kurias kiti įvertins, lygiai tas pats yra su tekstu turi rašyti gerus tekstus, kuriuos įvertins kiti. Blogosfera mane žavi tuo, kad čia kiekvienas gali pasireikšti ir išsakyti savo nuomonę. Blogosfera, tai yra alternatyvios naujienos, nes manau yra tokių žmonių, kuriems popsiniai straipsniai nėra įdomus.  Tas ir sudaro visą blogosferą, joje žmonės kalba sau aktualiomis temomis, kai kurie ilgai rašomi tinklaraščiai gali susilaukti iki 100 - 300 unikalių per dieną vien tik todėl, kad žmonės rašantys tinklaraščius yra anonimai, neišprusę ir kitaip nežinomi bei neaiškūs. Jei parodytų per televizorių žmogų ir jis pasakytų, jog turi tinklaraštį tai populiarumas šoktų neblogai, tačiau visa tai yra laikina. Jei jau nusprendi rašyti, tai turi rašyti - skaito ar neskaito. Jei jau mano rašliavas atsiranda skaitančių, tai manau ir kiti rašytojai gali prasimušti.

Aš tiesą sakant lietuviškų įdomių tinklaraščių nesu radęs - visi jie kažkokie kuklūs. Gal tik keli iš visos tos pasiūlos patinka. Tad nusprendžiau parašyti savo, kurį galėsiu pats skaityti.

Sukurti savo internetinę bendruomenę užima ilgai laiko, čia ne vienas ar du mėnesiai darbo, o kokie du ar trys metai kasdieninio rašymo - kuo daugiau rašai, tuo didesnė tikimybė, kad tave atras per paieškos sistemas. Aš laikausi tokios taktikos - kas norės, tas susiras. Aišku reklamuojant tinklapį skaitytojai susirinktų greičiau, tačiau aš jau esu reklamavęs savo praeitą tinklapį ir galima sakyti išmečiau į balą 150 litų, tai aišku nedaug, bet žmonės atėjo ir išėjo, todėl geriau yra rašyti savo įsivaizduojamai auditorijai ir laukti, kol pati auditorija pradės platinti tavo tekstus.

Dar vienas aspektas yra tas, kad norint būti žinomu tinklaraštininku, turi būti žinomas kitoje medijos plotmėje. Jei rašai, tai turi rodytis per televizorių, padaryti koldūnus ir kokius nors spagečius, nuolatos kalbėti per radiją ir tik tada žmonės ateis paskaityti tavo tinklaraščio. Matai, kai nesi įdomus, tai nesi ir žinomas. Liaudžiai reikia opiumo, o tą opiumą numest yra be galo sudėtinga. Vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti rašytoją yra tas, kad reikia tiesiog kurti geresnius tekstus, o kai pasėdėsi pakankamai ilgai prie savo talento, tai pradės ir geresni tekstai šviestis. Aišku turi suprasti, kam tu tuos tekstus skiri. Nemanau, kad sėsi ir rašyti tekstus diedukams, kurie neturi kompiuterio - ne visi kas rašo tinklaraščius, juos rašo savo bendraminčiams. Blogosfera yra labai geras būdas surasti savo bendraminčius, nes tik bendraminčiai ieško panašių dalykų apie kuriuos tu rašai.

Esu įsitikinęs, jog pinigai ateis savaime, bet to niekada nebus, nes čia nėra jokio poreikio, todėl norint rašyti ir turėti pinigus nešantį hobį reikia rašyti angliškai, tai šalis, kur tu gali rasti nemažai bendraminčių, tačiau aš pats angliškai rašyti nemoku - žemas mano angliško rašymo lygis. Iš kitos pusės pagalvojus, tai jei nesudomini Lietuvių, tai nesudominsi ir Amerikiečių. Aš būčiau žymiai geresnis rašytojas jei į savo tinklaraštį turėčiau daug srauto. Populiarumas yra sąlyginis dalykas ir rašyti dėl populiarumo nėra verta, bent man taip atrodo.

Kitas aspektas yra tas, kad savo hobį turi atlikti nepriekaištingai - antraip jokių pajamų tu nematysi. Bet visiems yra tas laikas, kai jie yra pradinukai - kiekvienas žmogus pradeda nuo kažko mažo ir apčiuopiamo. Pirmus metus dešimt skaitytojų, antrus metus dvidešimt, o trečius gali būti ir šimtas ir du šimtai skaitytojų į dieną. Aš būčiau patenkintas, jei mane skaitytų apie dušimtai žmonių per dieną - tiek srauto man užtektų, kad būčiau laimingas. Jau kai susirenki tiek skaitytojų, tai jau gali ir knygą jiems pasiūlyt ar dar ką nors parašyti, bet žinau, jog iš šimto žmonių knygą nupirks tik vienas, tad rašyti knygą dėl kelių žmonių - neapsimoka, aš jau esu tai patyręs. Išvis rašyti, kai niekas neskaito - neapsimoka.

Kartais norisi viską mesti ir tiesiog daugiau nerašyti, bet, kad aš negaliu - užeina noras pasipasakoti, tai tą ir darau. Nesakau, jog nesu uždirbęs iš rašymo - esu pardavęs kelias knygas bet jos buvo angliškos, o angliškai rašau blogiau nei lietuviškai. Dar savo milijono iš rašymo neuždirbau - manau ir neuždirbsiu, belieka tik rašyti ir tikėtis, jog kažkada ateis tas laikas, kai būsiu savo atrašęs ir galėsiu išeiti į pensiją.