internauto monologai

59

Visada sakiau ir visada sakysiu, jog svajonių darbą reikia pačiam susikurti - savo pastangomis bandyti kabintis į šį gyvenimą, bet kad ir kaip ten būtų svajonių darbas turi tenkinti kažkokį poreikį.

Mano svajonių darbas tai rašyti blogosferoje, nežinau aš nuo to kaifuoju. Kiekvieną kartą kai prisėdu kažką rašyt rašau sau laišką į ateitį - gal kada bus įdomu paskaityti, kokias nesąmones čia rašau.

Esu rašęs, trynęs, ir vėl rašęs ir kaip nesiseka susilaukti daug dėmesio - taip nesiseka. Kartą buvęs populiarus antrą kartą populiarus netapsi.

Norisi aišku rašyti už pinigus, bet tada teks tenkinti kitų žmonių poreikius, o aš to daryti visiškai nenoriu. Geriau jau tenkinsiu savo poreikį ir negausiu už tai pinigų.

Aišku rašyti apie save ir savo gyvenimą - kam tai įdomu, žmonės savo problemas turi, o aš irgi jų turiu tik skiriuosi tuo, kad aš apie jas rašau. Gyvenimas toks, nėra su kuo pakalbėti, kartais atrodo, kad gerai būtų pas psichologą nueiti pasikalbėti, bet tiems reikia pinigus mokėti.

O čia blogosferoje, niekam pinigų mokėt nereikia.

Norėčiau aš aišku kitokio gyvenimo, nei turiu, bet ką čia jau padarysi. Nesinori skųstis, bet nežinau ką daugiau veikt. Norisi ant kažkieno petuko išsiverkt, bet žinai žmonės - niekam iš tikro kitų žmonių problemos nerūpi, nes visi turi savų problemų. Jei man kitų žmonių problemos rūpėtų tai aš galėčiau būti geras psichologas. Visokių psichų klausyčiau ir ant pačio galo prieš mirtį parašyčiau gerą knygą apie gyvenimą ir apie problemas žmonių ant kurių man iš tikro nusišikt.

Supranti, jei tu niekam nerūpi, tai kodėl tau kiti turi rūpėti - čia gaunasi uždaras ratas, iš kurio pabėgimo nėra.

Sėdžiu, neturiu veiklos ir bliaunu į savo tinklaraštį apie gyvenimo neteisybę. Žinau, kad kiekvienas gali susikurti sau darbą, bet reikia gerai mokėti savo amatą - o aš nieko nemoku, tik rašyti kažkokias pievas apie savo gyvenimą.

Žinau, kad gyvenu sistemoje, tai jei kortos būtų mano rankose, tai sau duočiau kitokį gyvenimą nei dabar turiu, bet kiekvienas gauna tokį gyvenimą kokio yra vertas. Nesakau, kad neturiu visiškai nieko, bet sėdėt su širdies yda ir su šizofrenija ir gaut tą kačiuko išmaldos dydžio invalidumo pašalpą yra taip apgailėtina. Tačiau galiu apsimesti, kad dirbu pusę etato.

Juk aš irgi kažką pagal savo galimybes į pasaulį duodu, nėra taip, kad gaunu pašalpą ir už tai nieko neduodu. Duodu ką galiu šiam kartui tai raidės.

Jei mes gyvename sistemoje, tai jei sistema duos, tai reiškia lemta gauti, o jei sistema neduos, tai gauti nėra lemta. Kiekvienas gyvena taip, kaip moka ir nieko čia stebuklingo nėra. Įdomu ar su velniu galima padaryti sutartį, aš tai padaryčiau už sėkmę. Būčiau šėtono vaikas. Juokiuosi. Įdomu ar su dievu sutartį galima padaryt - sako žmogui neduoda likimo tokio, kokio jis negali iškęsti. Viskas pagal poreikius ir galimybes, nors aš sakau dievu netikiu, nes jei yra dievas, tai kas dievą sukūrė? Dievo dievas? Greičiausiai pati sistema susikūrė iš neturėjimo ką veikti. Bet kito gyvenimo norėčiau, kur galėčiau daugiau patirti nei šizą.