Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2016-03-14

57

Kiekvienas manau turi svajonę - tai pasakysiu taip: jei atkakliai dirbsi tai svajonės išsipildys. Svarbiausia, kad tavo amatui būtų paklausa, nes jei tavo svajonė yra neaktuali kitiems - nieko nesigaus.

Svarbiausia tikėjimas - tik ėjimas, jei netikėsi - tai nieko ir nepadarysi, o tikėti turi savimi - kiekvienas žmogus yra talentingas ir kažkur slypi žmogaus talentai - juos reikia tik atrasti.

Aš tarkim, kol kas, esu savęs neradęs - nežinau kas aš toks ir ką aš veikiu šioje žemėje, kartais atrodo, kad gyvenimas neturi jokio tikslo, ypač taip atrodo, kai žinai faktą - jog viskas yra laikina.

Netikiu, kad po šito gyvenimo turėsiu dar vieną, nes aš esu šitas rašantis mėsos gabalas. Nesu įsitikinęs, jog turiu sielą - kaip tai įrodyti, kol dar nesi miręs?

Gyvybė yra trapi - eisi gatve ir kas nors nutrenks. Niekada neatrodo, kad šūdas gali imti ir atsitikti būtent tau. Gyvendami, mes įsivaizduojame, kad esame amžini, bet tai nėra tiesa. Jei, kas ir yra amžino - tai tik siela, o kol nesi miręs - tol nesužinosi ar ją turi.

Lygiai tas pats ir su sistema, niekada nedasigalvosi, kad joje gyveni iki tol, kol nuo jos atitrunki. Sistemą galime vadinti ir matrica, bet atsijungus nuo vienos matricos prisijungi prie kitos - vienaip ar kitaip gyvensi sistemoje, kurios pats nesi sukūręs.

Jei dievas yra, tai mano klausimas jam, koks tikslas ir kokia prasmė iš viso skausmo, kuris yra žmogaus ir kitų gyvulių skausmo? Kam išvis kurti visatą, kurioje egzistuoja blogas gyvenimas, skurdas, badas, ligos visokios ir taip toliau - nejaugi tai sukūrė šėtonas? Juk jei dievas visagalis, tai jis sukūrė ir šėtoną. Aišku dievu tikėti aš galiu, bet šėtonu tai tikrai ne - tie, kas jais tiki, tiems ir egzistuoja šėtonai. Aš kadangi netikiu - tai man šėtonai - neegzistuoja.

Jei rimtai, ir logiškai, tai man toks dalykas. Jei atėjau iš niekur, tai mirus pateksiu ten į niekur, bet jei vieną kartą atėjau iš neegzistencijos - tai kas uždraus antrą kartą ateiti? Gyvybė kažkaip susikurė, o gal ją kažkas sukūrė, tikrai netikiu, kad kažkada gulėjo akmuo ir jam nusibodo gulėt ir jis pradėjo vaikščiot užsiauginęs kojites.

Viskas padaryta iš atomų, net aš padarytas iš atomų - tai taip gaunasi, kad atomas galvoja apie tai, kas yra atomas. Juokinga.

Čia konkreti sistema su tam tikra tvarka. Iš kur ateina mintys į mano galvą - irgi iš niekur. Iš kur aš žinau, kad aš kažką žinau. Kiekvienas protas, kuris tik yra, yra ribotas. Nesąmonė, kad žmogaus protas yra neribotas. Jei būtum bitė, tai mąstytum apie gyvenimą kaip bitė, o kadangi esi žmogus, tai mąstai kaip žmogus - net bitės ir tos gyvena sistemoje. Aplamai viskas egzistuoja sistemos viduje, o klausimas toks - ar kažkas egzistuoja už sistemos ribų, ar gali sistema pati susikurti, ar sistemai būtinas kūrėjas ir ar sistema pati nėra inteligentiška ir daranti savus sprendimus.

Mes gyvename išgalvotame pasaulyje, tai jei kompiuterį kažkas išgalvojo, tai ir visas religijas kažkas išgalvojo - matai sukurti daiktą yra žymiai sudėtingiau nei sukurti idėją, kuri bus masiškai naudojama. Ir jei žmogui nuolatos kiš tą idėją per visus galus, tai vėliau jis ja pradės tikėti - jei individas nežiūri kritiškai į šį pasaulį.

Kritinis mąstymas yra pati didžiausia dovana žmogui, nes tikėti galima bet kuo, o jei viskuo abejosi ir mąstysi, tai suprasi, kad išgalvojo pasaulį ne šiaip sau, o dėl mūsų pačių patogumo. Tikėjimas yra malonumas, bet tikėti reikia savimi - juk pats esi realus. Ir gyveni kažkokioje realybėje, kurios niekas nesupranta, o tik prie jos prisitaiko tam, kad galėtų išgyventi ir nenumirti. Čia reikia tik maisto, ir šilumos - visa kita pasidaro savaime. Ypač jei tinkamoje vietoje tinkamu laiku būni.

Netikiu prievarta, viskas vyksta savaime ir jei tau bus sunku ir nemalonu klausimas ar save versi. Gyvendamas turi atrasti savo aistrą, nes be aistros gyventi yra neįdomu. Man asmeniškai gyventi yra nelabai įdomu ir sėdžiu laukiu kol numirsiu, bet žinai - mirti nesinori - norisi pagyventi ir pažiūrėti kas bus toliau. Sėslus gyvenimas tampa labai nuspėjamas, bet niekada nežinai kada sutiksi savo gyvenimo meilę. Niekada nežinai, kada parašysi bestsellerį ar šiaip kažką įdomaus. To žinoti yra neįmanoma. Gali žinoti, kad atsikėlęs ryte eisi vakare miegoti, net nežinai ką sapnuosi naktį ir visi mes gyvename nežinioje. Niekada nežinai kada tapsi populiarus, skaitomas ir gyvenimas pasiseks. Manau vienintelis prasmingas, iš tikro prasmingas dalykas yra rašymas, nes jis išlieka. O kai turi tam talentą - tai išvis kažko kito daryti net ir neapsimoka.

Toks gyvenimas, ne mes tokie, mes esame žymiai geresni ir kiekvienas gauna pagal tai, ko jis yra vertas. Nors tas pats gyvenimas nėra teisingas. Vieni nenubausti pavagia milijonus, o bobutė gauna pizdi, kai netyčia pamiršta užmokėti už pomidorą.

Kiekvienas iš mūsų turi rolę, kurią gyvena. Mes kasdien keičiamės informacija. Priimam vienokia, skleidžiam kitokia ir viskas yra mūsų gyvenimas. Kažkokie informacijos vartotojai. Aš jau esu rašęs, kad norint gauti tinkamą rezultatą - reikia išsiųsti reikiamą informaciją į pasaulį.

Šiam kartui tiek.