internauto monologai

4

Visiškai nesuprantu gyvenimo ir prieš kitus apsimesti sėkmingu man nesigauna. Norėčiau, kad gyvenimas būtų lengvesnis.

Įdomu ar kiti gyvūnai irgi nemėgsta būti savimi. Aš tai norėčiau būti naminiu katinu, kuris valgo tą patį maistą per visą savo gyvenimą. Aišku būti laukiniu katinu irgi būtų neblogai - nes kiekvienam kieme atsiranda bobutė, kuri pašeria katiną. Man keista, kaip gyvūnai randa maistą gamtoje, o žmogus turi viską pirkti iš parduotuvės. Ir dar jie sako, kad nereikia duoti valgyti tam, kas nedirba. BEt tai darbų niekas neduoda.

Skambinau čia į vieną firmą sakiau noriu būti sargu, o man kažkokio sistemų admino darbą siūlo, bet kai pasakiau, kad sergu šizofrenija, tai tada baigėsi visi pasiūlymai.

Ligoniai nereikalingi niekam, nes žmonės bijo nenuspėjamų psichų.

Jei gaučiau sargo darbą, tai ten tiesiog rašyčiau knygą naktimis.

Nemėgstu aš kažkaip dirbti nepažįstamiems žmonėms - jokios garantijos pas juos nėra. Baigiasi darbas baigiasi visos draugystės.

Kaip ir sakiau, gyvenimas yra šūdas, nes neturiu ką čia veikti. Man dėl maisto kovoti nereikia, bet sakau labiausiai norėčiau būti sveikas sisteminis žmogus. Dirbti ten ir nežinoti nieko apie matricas ir sapnų pasaulius.

Man kažkada čia atrodė, kad galima pereiti į sapnų pasaulį, bet tai buvo gliukas.

Šitam gyvenime laimi tik tie, kuriems sekasi, o man pastoviai nesiseka.

Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti - tai rašyti. Noriu būti atviras su savimi ir neslėpti nuo pasaulio savo jausmų. Norėčiau būti rašytojas styvenas kingas, kur mano knygas pirktų milijonai, bet kadangi rašymui talento neturiu - tai niekas mano šūdo nepirks.

Pas mane liga - aš rašau, ištrinu, vėl pradedu, jei viską ką esu prirašęs laikyčiau tai nemažai popieriaus būtų užpildyta. ištrinti labai lengva, o rašymas, kad ir koks jis ten bebūtų yra sunkus fizinis darbas.

Noriu mylėti žmones, bet negaliu. Gyliai viduje aš nekenčiu žmonių, mėgstu tik individus, bet kaip keista - tai dar rašau žmonėms, nors jų nemėgstu. Nes man atrodo, jog jie manęs nemėgsta. Nu toks gyvenimas ką čia padarysi.

Esu iš esmės grafomanas, rašau nesąmones ir tikiuosi už tai nobelio premijos. Visiškas durnizmas. Dabar pasakysiu atvirai - aš rašau dėl vieno žmogaus, kuris pasakė, kad mano blogas vertas skaitymo, bet va žinai buvau tiek prirašęs ir ištryniau - koks aš debilas, dabar vėl iš naujo reikės viską prirašyti.

Gerai iš dalies, kad rašau apie tuos pačius dalykus, tai vienaip ar kitaip parašysiu apie tą patį dar kartą.

Šį kartą temų negalvoju ir visus įrašus skaičiais vadinsiu, nes vistiek blogo niekas neranda. Norėčiau, kad mano tinklaraščio įrašais patys žmonės dalintųsi, nes reklamuoti aš tingiu. Nenoriu nieko niekam brukti, noriu, kad patys žmonės surastų šį tinklaraštį.

Sunkiausia man pačiam suprasti, ko aš noriu iš šito gyvenimo. Aš išvis nieko nesuprantu, kaip kas veikia ir žinau tik vieną vienintelį dalyką, kad gyvenu sistemoje ir išgalvotame pasaulyje. Todėl tikėti kažkuo kitu, o ne savo filosofinėmis, bet kukliomis mintimis būtų absurdas. Supranti, lengviau yra patikėti kažkuo, negu pačiam kažką išmąstyti. Aš mąsčiau visą savo gyvenimą, bet nieko naujo aš neišmąsčiau. Tiesiog patvirtinau tai, kas buvo išmąstyta iki manęs. Savęs nelaikau protingu žmogumi, nes protas gali būti beribis. Yra šimtai tūkstančių milijonų už mane protingesnių, bet yra idiotų irgi. Aš kažkur per viduriuką.

Labiausiai man įdomu, kas bus po mirties - taip smalsu, kad galėčiau dabar numirt. Ir niekas nepasikeistų. Bet kam gimti, kad dabar numirti - tai šį frazė buvo man, kai prasidėjo šizofrenija, man atrodė, kad aš mirštu ir tada pist visa saulės sistema man į protą suėjo. Nu žodžiu neskausmingas dalykas atsitiko. Psichikos neskauda. Ir šizofrenija tokia liga, kuria tu sergi be jokio skausmo - aišku aš nežinau ar aš šizofrenikas, bet tokia diagnozė. Šiaip sau pavieniui tai šiza yra tik žodis, kuris nebūtinai turi sietis su manimi. Tiesiog daktaras taip pasakė, nes mane ištinka periodiškai psichozės priepuoliai. Dabar jei nesumeluosiu, tai per tris metus buvo 3 trys sunkus priepuoliai dar tada kai vaistų nevartojau ir vienas lengvas, bet išviso per tris metus gulėjau 9 kartus ligoninėje, ten aš jau savas.

Net priešui nelinkėčiau tokios ligos, geri vaistus trepsi sau. Supiesi ant kėdės ir šiaip tie vaistai slopina ir kausto biškį. Iš pradžių man atrodė, kad aš realybę nulaužiau, bet kai išprotėjau tai supratau, jog realybė egzistuoja už mano galvos. Aš pats nežinau, kas esu - esu toks pasimetęs, kad bbd. Apie save žinau tik savo vardą, kuris yra išgalvotas ir viskas kas siejasi su manim arba kitais žmonėmis yra išgalvota.

Kažkada skaičiau senekos knygą apie laiškus liucijui nuo tada norėjau parašyti kažką panašaus ir išlikti gyvas kokioje nors knygoje, bet dar iki dabar nepavyko.

Viskas absoliučiai yra laikina, bet aš pasimokiau, kad savo darbo nereikia nuvertint. Gyvenu pasaulyje, kur beveik viskas galima, tačiau niekas nesigauna, nes viskas yra žiauriai sunku ir konkurencinga. Gaila, tačiau, deja, ne aš valdau sistemą aš esu tik sistemos dalykas. Nu tu supranti, kad visas kosmosas veikia savaime - man nieko nereikia daryti. Va čia ir yra sistema, kaip žaidime, bet šio žaidimo mano rolė tokia lėva.

Daug žymių menininkų buvo pusbomžiai, ir tik po mirties tapo pripažinti. Aš aišku nepretenduoju į žinomumą. Vienintelis dalykas ko noriu yra žmonių su kuriais galėčiau gyvai pabendrauti, tuo man psichiatrinė patinka - kad ten visada yra su kuo pabendrauti. O čia namie prie kompo ištisas dienas sėdi arba eini su chebra alaus gert, bet man gert nepatinka. Geriu nes kitaip bendraut nesigauna.

Kas man pasakys, kaip susirasti draugų? Man realiai atrodo, kad kiekviena draugystė yra savanaudiška. Ir viskas, ką žmogus daro yra iš savanaudiškų paskatų.

Tuo ir užbaigsiu savo įrašą, nes aš irgi noriu naudos sau.