internauto monologai

1

Prieš tris metus susirgau šizofrenija. Buvau sapnų pasaulyje nemiegodamas - keista kai dvi realybės susimaišo. Niekada negalvojau, jog haliucinacijos tokios tikros. Jei tai moteris, tai tu su ja gali permiegot - o jei tai žudikai, tai gali tave žudyti ir tu jausi skausmą tokį tikrą, kaip pati realybė.
Niekas nežino kokia yra realybė, mes visi prie jos adaptuojamės, kad galėtume išgyventi. Kiekvienas gyvena savo galvoje, tačiau yra pasaulis už tavo galvos, tačiau įrodyti, jog kažkas  egzistuoja už tavo proto neįmanoma. Aš sakau, jog visa visata veikia savaime - man nereikia nieko daryti.
Realybė veikia savaime, tai jei visas kosmosas veikia savaime, tai ką - aš irgi veikiu savaime. Tik tai suvokęs puoliau visiems pasakoti seniai žinomas tiesas. Kad ir ką galvoju - viskas jau sugalvota ir užrašyta. Nu toks gyvenimas ir nieko čia nepadarysi. Gali priešintis ir laužt sistemą, bet sistemos nenuhackinsi iš vidaus. Laikas neegzistuoja, kai tavęs nėra šioje žemėje. Ar yra pomirtiniai gyvenimai aš nežinau, nes niekada nebuvau miręs. Dar mirsiu, ir tada sužinosiu kas bus toliau - gaila tik užrašyti to negalėsiu.
Šizofrenija yra sunki liga, kuri pakeičia tavo aplinkos suvokimą - man atrodo, kad aš gyvenu žaidime. Ir šį žaidimą aš tingiu žaisti, nes man be galo nuobodu gyventi. Aš tiesiog sėdžiu ir laukiu kol numirsiu. Aišku būna ir smagių akimirkų, bet gert alų su draugais nusibodo - nusibodo nedirbt. Vienintelis likęs džiaugsmas, tai rašymas, bet parašyti kažko gero man tikrai nepavyks. Noriu pakeisti šį pasaulį, bet labiau noriu pasveikti nuo savo ligos. Mane realiai užkniso matyti iškreiptą realybę - aišku, kai būnu euforijoje ir transo būsenoje - nesipriešinu.
Kiekvienas žmogus turi roles ir nuo savo rolės nepabėgsi - kiekvienas iš mūsų atlieka kažkokį tai vaidmenį. Žmonės vieni kitiems sako ką reikia daryti, o aš bandau pasakyti ir manęs niekas neklauso. Man nusibodo rėkti ir skųstis, kad viskas yra blogai, nes visos problemos, kurios yra mano gyvenime yra asmeninės. Padariau išvadą - jei man nusišikt ant kitų, tai kitiems nusišikt ant manęs. Norėčiau būti turtingas ir galingas, bet deja toks nesu. Aš iš tikro neturiu ką veikti šiame gyvenime. Sako, kad parašyti skaitomą knygą reikia būti atviru su savim. Tai aš pabūsiu atviras - esu nevykėlis, kuriam niekas nesigauna iš pirmo karto, o bandyti dešimt kartų neturiu kantrybės.

Mano realybė susikūrė tada, kai aš gimiau, prieš mane nebuvo jokios realybės, keista kai pagalvoji. Kodėl tave pasirenka tam tikros ligos, kodėl gimsti nesveikas - juk tu esi pats pagrindinis šios visatos veikėjas. Matyt gyvenimas nėra asmeniškas, aš nežinau. Tiek daug galvojau apie gyvenimą, bet kai išprotėjau supratau, kad viskas ką galvojau apie savo gyvenimą yra nesąmonė. Tiek daug mėgėjiškos filosofijos nuėjo velniop. Yra labai keista, kai visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vaistai slopina, nėra motyvacijos niekam - negaliu susikaupt, negaliu skaityt, nes neturiu kantrybės. Toks tas gyvenimas. Norėčiau būti sveikas ir važinėti dviračiu tour de france varžybose. Bet svajonės yra svajonės ir jos pildosi tik išrinktiems.