Vygintas Varnas

internauto monologai

Kaip susiveikti pašalpą

Yra stebuklų šiam pasaulis, bet gi niekas nesididžiuoja žmonėmis, kurie nemokamai gyvena.

Yra ir pareiškimai, kad valgyt nereikia duot žmogui, kuris nedirba.

Pašalpą gauti yra taip lengva, tereikia nueit į durnyną tablečių pavalgyt, nes ten matomai pusė sveikų ir apsimetinėja, kad į armiją neeitų, kad pašalpas gautų.

Nueini pasakai, kad balsus girdi ir pageri ten mėnesiuką ar dvi savaites tuos vaistus ir taip tris kartus pakartoji - ir jau gali gaut pašalpą.

Aišku, čia nuo stažo priklausys kiek pašalpos gausi.

Matai reikalas tas, kad fizinius sutrikimus gali patikrint - o psichinių niekaip - tik dialogu.

Tai jei moki meluot ir netingi vaistus pavalgyt - tai gali varyt.

Čia pati lengviausia technika norintiems pašalpų.

Gavęs antrą grupę gausi 190 eur, tai yra tiek kiek 40 metų sovietų sąjungoj pradirbusios močiutės pensija.

Tačiau gyvensi smulkiai.

Visi kas už pašalpas gyvena - gyvena smulkiai, nes būtų išvis nuostabu jei galėtum gauti daug ir plačiai gyventum, už nieko nedarymą.

Pašalpos priklauso nuo stažo. Kuo ilgesnis stažas tuo didesnė pašalpa ir pašalpos pastoviai kyla.

Geriausia ką gali padaryti gyvenime

Kol buvau jaunas galvojau, kad kiti žmonės gyvent nemoka ir man beturtis žmogus nėra autoritetas. Visada siekiau bendravimo su turtingais, nes tik jie mane gali išmokt kaip užsidirbti pinigų, tačiau gyvenimas nusuko netikėta linkme.

Dabar nei pinigų neturiu, nei šlovės, nei moterų tunto ir suprantu, kad beturtis  žmogus yra toks pats žmogus kaip ir visi.

Geriausias pasirinkimas, kurį padariau gyvenime buvo - nustot tikėtis iš pasaulio kažko stebuklingo.

Jei yra dievas ir jis norėtų apipilt žmogų laurais, taip ir padarytų.

Bet matomai didžioji žmonių dievo nuomone neverti tų laurų, nes paprasčiausiai dievui nerūpi, nes jo tiesiog nėra. Tie kas meldžiasi jam yra tokie beviltiški žmonės, net jiems jis nepadeda.

Gal visata ir yra intelektuali, bet tai ne tuo principu, kad tu paprašysi ir tau viską duos.

Jei tai būtų tiesa, tai visi viską turėtų. O čia, nepamirk, pusė pasaulio badauja ir neturi ką valgyt.

Jokių realybės valdymo dėsnių nėra - tai yra išgalvota beviltiškiems žmonėms.

Žinau, nes pats sėdėjau toje beviltiškumo stadijoje ir niekas man nepadėjo - nei dievai, nei law of attraction.



Lengva sakyti, kad toks mažas kirminas kaip žmogus, gali kažką valdyti, nes net juk savo minčių nesugebame valdyti. Nežinome kokia bus sekanti mintis.

Todėl galiu pasakyti tik tiek, kad laisva valia gal yra, bet ji labai ribota, ypač kas liečia išorinio pasaulio valdymą.

Mes aišku galime apsimesti, kad tai veikia ir kaip taisyklė vieniems veiks, o kitiems - ne.

Nes visos šitos taisyklės yra grįstos savi įtaiga - sau reikia įteikt, kad veikia ir "suveiks".

Man irgi buvo dalykų, kurie atsitiko taip kaip aš norėjau, bet didžioji dalis dalykų neatsitiko.

Todėl kaip sakant nereikia realybės parint, nes ji tau nieko neskolinga. Jei gyveni ir gyvas esi - viska reikalingą turi.

Galu gale ten niekas neklauso ir pasaulis veikia savaime - tikim mes tuo, ar ne.

Kitam ryšio gale nieko nėra.

Melskis tu tam dievui kiek nori. Nieko jis tau neduos. Nebent labai atitiksi visuomenės standartą - tu galvoji tie verslininkai labai dievu tiki?

Dvasinis gyvenimas yra tiems, kam nesigauna materialiai sėkmingai gyvent, tad juos parina, kad jie keliaus į rojų - po mirties.

Tikėjimas neturi nieko bendro su religija, o religija apart teorinių pezalų negali nieko žmogui duoti.

Todėl sakau - nustok tikėtis.

Automatinis taisyklių atmetimas

Yra žmonės, kurie automatiškai atmeta visas jiems taikomas taisykles -- gaila, bet su biologinėmis taisyklėmis turi taikytis visi.

Neužtenka vien atmesti taisykles ir apsimesti, kad jų nėra.

Kiekviena įstaiga turi savo taisykles. Taisykles visiškai atmesti gali tik tada, kai esi vienas namie, tačiau net ir tai - turi mokėt mokesčius, o tai jau taisyklė.

Aš asmeniškai nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris gyventų autonomiškai ir jokios taisyklės jam negaliotų.

Lengva save apgauti, kad mums nusišikt ant to ką galvoja kiti - tai, ką galvoja apie mus kiti yra labai svarbu.

Mes tik galim apsimesti, kad taisyklės mums negalioja.

Kad visiškai taisyklės negaliotų - reikia jas pačiam rašyt.

Pasiilgstu emailo laikų

Pripažinkim emailas yra miręs, nebent jį naudoji verslui.

Seniau visi bendraudavo emailas ir vargo nebuvo.

O dabar internetinis bendravimas yra labai prastas, nes IM ( Instant Messaging) sistemos neleidžia normaliai parašyti to ko nori. IM skirtas rašyti visokioms smulkmenoms. Rimto 500 žodžiu straipnio niekas neskaitys per IM, nes neprtaika tam.

Žmogui norinčiam parašyti kažką kam nors belieka tik emailas, blogosfera ir mediumas.

Mediumą aš išbandęs - problema yra ta, kad mediumas neskirtas bendravimui.

Parašysi ten didingiausią įrašą, kurį perskaitys keli šimtai žmonių ir niekas neparašys tau nė žodžio.

Tas pats ir su blogosfera - blogosfera skirta savo minčių transliavimui, priešingai nei mediume - blogosfera skaito tik tie, kurie nori tavęs. O mediume šiaip atsitiktiniai žmonės, kurie tavęs net nemato. Mediumas yra tas pats kas youtube - tu autoriaus nematai, nebent labai dažnai jo tekstą skaitai.

Tas pats ir su prenumeratom - jei rimtai aš neprenumeruoju nei vieno tinklaraščio - aišku, gerai, kai ta galimybė yra, bet kam patinka, kai spamina paštadėžę visokiais neaktualiais tekstais.

Belieka tik emailas. Aš apsidžiaugiu kai ateina man emailas, trumpas ar ilgas - nesvarbu. Bet paskutiniu metu jie neeina, nes sėdžiu IM sistemose, tad dabar kažkaip žiūriu, kad socialiniai tinklai yra neverti sėdėjimo ir naujienų skanavimo.

Žodžiu nebe tas bendravimas, kaip buvo seniau. Žmonės norėjo bendraut buvo visokį chatai ir kiti dalykai - tas pats IRC gyvas buvo, tai net nubai mokėjo jį pasijungt.

Taip gaunasi, kad kieme visi prasigėrę ir nėra su kuo bendraut, kompe tik atrašo, kai parašai.

Internetas niekada neprilygs gyvam bendravimui.

Nėra nieko blogiau nei visą dieną praleisti prie kompo ir tikėtis, kad kažkas ten nori pabendraut.

Žmonės neturi laiko bendravimams, o susitinka tik su tais, su kuo patys nori.

Pora asmeninių žinučių parašo ir jau save draugais skaito, tai yra juokinga, nes draugų tai aš tikrai neturiu, kažkada buvo. Dabar liko tik pažįstami.

Tame ir prasideda visos problemos.

Kai neturi draugų, tai koks skirtumas kokioje terpėje bendrauji su žmonėmis, kuriems tu ryškiai neįdomus.

Žmonės nemoka bendraut.

Sėdi sau, rašai tekstuką, kurio niekas neskaitys - zajabys, nes nebendraut čia susirenkame.

Galėčiau įjungt komentarus, bet per mažai srauto, kad čia kažkokie rimti bendravimai būtų.

Kai geriausi tinklaraščiai vos kelis komentarus surenka. Sakau internete bendraut galima tik su tais, kas nori bendraut.

Turiu patirties, su youtube komentarais - tai ten žmonės šiaip nesąmones rašo.

Tai žinai, ar reikalingi tokie žmonės.

Laisvė būti vienam.


Ieškok achujeno kurimo proceso, kad būtų fun

Kai ruošiesi kažką daryt - gali daryt tai įvairiomis formomis. Gali kažkam padėti, gali mokyti, o gali tiesiog susirasti gerą procesą, kurį vykdyti bus fun.

Mes žmonės nieko daugiau nedarom - tik tenkinam savo poreikius, toks jau tas mūsų gyvenimas. Vieniems vieno reikia, kitiems kito - tai taip ir gaunasi, kad niekas nežino koks tas idealus gyvenimas turi būti.

Galime apsimesti, kad tai pinigų kiekis, meilės, o kaip kam ir vienatvė bei asketizmas.

Visokių žmonių yra visokių reikia.

Apie savo kūrybinį procesą galiu pasakyt tik tiek, kad jis yra labai linksmas, tačiau neatsiperka niekaip investuotas laikas - gal kažkada, bet aš labai tuo abejoju.

Žinai sėdėti ir kažką kurti vardant grąžos kažkokios yra absurdiškas reikalas.

Jei jau pasirinksi kūrybą - rinkis tokia, kurios procesas yra fun

Nes priešingai kam kažką kurti, jei tai nėra tai ką darytum jei visus pasaulio pinigus turėtum. Manau dauguma žmonių būtų menininkai jei dirbt nereiktų, bet kažkas turi dirbti.

O kažkas turi rašyt ir kurt internetui turinį nemokamai - toks mano likimas ir nieko pakeisti aš negaliu, o daryti kažką kito nelabai noriu, o ir sveikata neleidžia.

Rašyme yra taip: kol tau nepasisekė - tol tu esi nematomas.



Vieniems, tai skaičiai - kitiems, tai žmonės.

Kalbant apie statistikas internete - pasakysiu tik tiek, kad kiekvieną skaičiu vertinu kaip potencialų skaitytoją, kuris skaitys mano tinklaraštį - kartais sunku suvokti, kad mano tinklaraštyje šį mėnesį buvo apie 12 tūkstančių žmonių.

Aišku skaičiais lengviau viską suprasti, kaip kas vyksta, bet nereikia pamiršti, kad tie skaičiai tai realūs žmonės, kurie irgi turi savo gyvenimus ir savo problemas.

Kiekvieno rašytojo darbas yra užpildyti tuštumą skaitytojo gyvenime.

Aišku, nors ir internete niekas neskaito, bet vistiek.

Aš galėčiau apsimesti, kad man tik skaičiai rūpi - didelis srautas, didelės pinigų konversijos ir kiti dalykai, tačiau tai nebūtų tiesa.

Man kaip rašytojui svarbu sukurti tekstą, kurį perskaitys bent vienas žmogus. O vienas žmogus tikrai skaito. Garbė tau, žmogau.

Aišku metai su puse rašymo ir žodžiu niekas nesigauna. Sunku suburti didelę masę žmonių, parašyti plačiai skaitomą tinklaraštį nesigauna. Bent jau kol kas.

Aš pastebėjau, kad mano temos nėra populiarios, todėl ir skaičiai maži.

Tačiau gerai yra turėti niche, nei general tinklaraštį.

Sakau, nevertinkit savo lankytojų vien tik skaičiais.

Masė žmonių yra visada - visokia

Apie turimas sąlygas

Pasiekti didybės visi nori, visi nori šlovės šimtų tūkstančių sekėjų, nes tik tada atsiveria pasaulis, kai kiti tave žino ir mėgsta tavo amatą.

Bet be tinkamų sąlygų nieko nepadrysi - turi būti geros aplinkybės, o ir pas tave turi būti išvystiti talentai.

Nereikia galvot, kad pas visus geros sąlygos, nes pažiūrėjus į lauką - visi gyvena panašų gyvenimą į tavo. Kalbu apie žiūrėjimą ne pro ekraną - pilnas pasaulis paprastų žmonių, kurie kažkaip sukasi - vieni geria, kiti - ne. Bet tai yra nesvarbu.

Gyvenimas nėra teisingas - jau seniai tai yra žinotina. Vienas vos pasistengęs viską gauna, o kitas stengiasi ir stengiasi ir šnipštas gaunasi.

Vieniem šeima trukdo, kitiems darbai, o tretiems šiaip aplinkybės.

Sėkmė yra tuomet, kai atsiduri reikiamu metu reikiamoje vietoje - su reikalingais talentais.

Aišku kai kuriuos talentus galima išlavint, bet vienam groti gitara yra lengviau nei kitam.

Tas pats ir su rašymu ir bet kuo, vieniems vieni dalykai lengviau - kitiems kiti.

Žinoma, kad burgerių salone uždirbtum daugiau nei rašydamas, tačiau čia žinai pašaukimas, o burgerių salonas yra prievarta.

Šiaip sako, kad dirbti niekas neverčia, bet iš tikro tai verčia nes daugiau nei 60% žmonių nemėgsta savo darbo ir jei galėtų tikrai darytų kažką kitko.

Toks gyvenimas - kažkam reikia blogus rašyt, kažkam reikia namus statyt.

Atėjo laikas, kai mes patys pasirenkame ką mes darysime.

Gyvenimas toks.

Menkas suvokimas visada būna grįstas dideliu pasitikėjimu

Aš prisimenu save jauną -- atrodė, kad esu protingiausias pasaulyje žmogus. Geras jausmas buvo.

Tačiau augant mano pasitikėjimas savimi blėso ir blėso iki visiško savim nepastikėjimo. 

Pasitikiu savimi tik tuose dalykuose, kuriuos jau ne vienerius metus rašau - rašymas ir filosofija, visose kitose srityse pasitikėjimo neturiu, o ir išbandyt kažko naujo - nenoriu.

Tai vadinama Dunning - Kruger efektu.


Pagal šia grafą, aiškiai matyti, kad tobulėju, nes kiekvienais metais pažiūriu į savo praeitį ir suvokiu koks durnas buvau.

Šita grafa taikytina netik man, bet visiems, neveltui tai efektas.

Kiekvienas, kuris jaunas mano, kad viską žino apie pasaulį - nuo to kaip užsidirbt milijardą ir pakabint gražią mergą - viską žino.

Ir tokių žiniuočių yra labai daug ir visokio amžiaus, tai žmonės, kurie sustojo progresuoti savo viduje, aišku nėra žmogaus, kuris niekuo nesidomi, bet aš esu tokių matęs.

Pagrindinė mintis yra ta, kad jei atrodo, kad viską žinai ir moki - tu tiesiog esi per daug savimi pasitkintis. O kai žmogus nesuvokia savo pajėgumo per didelis savimi pasitikėjimas yra jam nenaudingas.

Norint to išvengt reikia lįsti į savo nišą ir mokytis naujienų, nes jos pastoviai atsiranda. Na, priklausomai nuo srities.

Gera gi žinoti, kad mes save vertiname teisingai. O tai sužinoti galime tik tada, kai turime praktinį išbandymą - tuomet mūsų žinios ir skilai išbandomi praktikoje.

Žinoti, kažką teoriškai nieko nereiškia, nes mes praktiniai gyvūnai gyvenantys praktikoje.

Nu ir kokio b*b*, visiems patikt?

Kai pradedame savo internetines avantiūras tikime, kad visi iš kaifo eis dėl mūsų kuriamo šūdo -- tačiau realybėje yra taip, kad niekam nerūpi.

Tos informacijos yra be galo daug ir kiekvieną dieną daugėja - viską susekt, viską sužiūrėt užima tikrai nemažai laiko. Ne visas naujienas pamatome.

Paskaitom kelis tinklaraščius, pažiūrim kelis video ir viskas.

O kai patys darom - tai tikime, kad visiems bus įdomu ir visi kaifuos nuo mūsų kūrybos.

Rašytojas, kuris nori sudomint visus daro didelį darbą, nes tas, kas tinka viskam - netinka niekam.

Taip ir gaunasi, kad masė moka skaityti, bet atsirinkti to, kas iš tikro yra verta skaityti - nesugeba.

Tas, kuris užmeta akį į popsą į trendinančius straipsnius -- mato, kad nekokybiškas šūdas užgožia kažką gilaus ir rimto, gal tai mūsų pačių klaida, kad visų sudomint nesugebam.

Ai pochuj, jau kaip rašosi - taip ir reikia rašyt.

Jei žmonėms nepatinka filosofinis spjūvis į snukį, tai ką aš gi nekaltas. Man filosofiniai spjūviai visada patiko - jie turi kažką savo, kabinančio.

Kai žmogus nuspręndžia rašyti savo šūdą, tai jis turi susitaikyti su mintimi - kad visada bus heiterių, kuriems nepatiks ir jie išvis norėtų, kad tu nerašytum ir nieko nekurtum -- nes pagal juos -- tu LOCHAS.

Va taip va vyksta tas gyvenimas.

Jei nori patikt visiems - neturėk fantazijos, neturėk nuomonės ir nelįsk į internetą.

Nei vienas kuriantis kažką ir lendantis į viešuma nebuvo nesukritikuotas ir išvadintas debilu už savo meną.

Taip jau yra.

Rašymas yra filosofijos vaisius

Žinoma galima rašyti šūdą ir galima rašyti gerai - todėl žmogus, kuris siekia perteikti savo mintis raštu turi orientuotis į vieną žmogų.

Aišku visokių rašymų yra ir visokių filosofų yra - žmogus filosofu gimsta, juo neįmanoma tapt.

Jei mąstantis žmogus neserga jokia psichine liga - jo filosofu nevadinčiau, nes visgi pripažinkim faktą, kad išmąstant kažką naujo ar seno naujo - reikia išeit iš proto.

Teoriškai kažką sumąstyti nėra taip sunku, sunkiau praktiškai tai įgyvendinti.

O filosofija yra minčių ir mąstymo proceso mėgavimasis.

Utopiškai filosofija, tai mąstymo algoritmas, kurį galima būtų kam nors įkišt į galvą moderniais aparatais.

Žinoma lieka faktas, kad niekas nežino kaip teisingai nugyventi tą gyvenimą. Todėl negalima sakyti, jog viena filosofija yra svarbesnė už kitą.

Tačiau praktinė filosofija - kurią galima naudot praktikoje, paprastam žmogui bus mielėsnė nei akademinė filosofija.

Žmogus, kuris generuoja mintis - bus priblokštas minčių kiekiu ir jam reikės viską išrašyti - tam, kad atlaisvinti galvą naujoms mintims ir naujoms idėjoms.

Aš jau esu ne kartą sakęs, kad idėjų niekam nereikia. Visiems reikia praktinių sprendimu, nes žmogus gyvena praktiškai, o ne teoriškai.

To pasekoje praktinė filosofija ateina į naudą - tai gali būti paprasčiausias savęs ir aplinkos suvokimo būdas perteiktas raštu.

Aišku ar tai labai naudinga ar ne - klausimas, bet vistiek tie kas filosofuoja dažniausiai ir rašo, nes minčių uraganą reikia išlaisvint.

Man sakau filosofija buvo gyvenimo būdas - aš visada bandžiau sužinot kas yra man prieš nosį ir kaip tai veikia. Pastebėti tai yra dievo dovana, tačiau aklam žmogui ir filosofija nepadės.

Todėl pradžiai prieš skaitant kažkokias filosofijas reikalingas teorinis gyvenimo suvokimas. Kažką per sudėtingo pasiimsi skaityt ir pamatysi špygą tekste.

Filosofuoti ir domėtis filosofija yra du skirtingi dalykai.

Reikia suprasti faktą, kad žmogus, kuris nuolat dirba - neturi laiko filosofuoti, nes mąstymas yra tiems, kas nieko nedaro - tik gyvena savo mintyse praleisdami beveik visą gyvenimo veiksmą.

Tikras mąstymas dažniausiai tenka tiems, kas yra nepatenkinti gyvenimu ir bando jį suprasti - individualios gyvenimo prasmės paieškos yra laiką naudojantis procesas, kuris pašaukia tuos, kam to reikia.

Jei galėčiau nemąstyt - nemąstyčiau. Negeneruočiau minčių, neskaityčiau kitų filosofinių tekstų ir taip toliau. Vienaip ar kitaip filosofijos, bent jau praktinės neapsimoka mokytis universitete, nes čia yra gyvenimo būdas - o ne pasirinkimas.

Individualių mąstytojų yra vienetai - tiek už uždarų durų, tiek laisvėje.

Didelis minčių sluoksnis laiko dangaus skliautą.

Vistiek, kad ir kaip ten būtų mus liečia kitų mintys ir įtakoja tolesnius mūsų veiksmus.

Filosofas, kuris nieko neparašė - greičiausia nieko gero nesugalvojo, dar.