Vygintas Varnas

internauto filosofiniai monologai

Apie bendravimą

Internetinis bendravimas tikrai niekada neprilygs pilnaverčiui bendravimui susėdus, nes sėdint ir kažką kramsnojant su gyvu žmogumi veikia visai kitokie stimulai, nei sėdint vienam prie kompiuterio.

Dažnai įsivaizduojame, kad turime kalnus draugų ir siekėjų, bet nustebtum kiek mažai žmonių atvažiuotų tavęs lankyti į psichiatrinę kliniką.

Pas mane į kliniką neatvažiuoja nei vienas draugas - ir tai, man asmeniškai yra apmaudu.

Internete atrodo yra chebra, bet jiems visiškai nusišikt ant žmogaus kuriam yra blogai.

Šiais laikais, o gal ir visada buvo sunku surasti draugų ir sako, jei tu randi tikrą draugą - tu esi laimingiausias žmogus ant planetos,

Aš žinoma, nesakau, kad pas visus prasti draugai, bet pas mane jie galėtų būt geresni.

Iš tikro nusibodo bendrauti su geriančiais žmonėmis - su jais galima tik per internetą, kartais gyvai.

Problema gal, sakyčiau yra tame, kad žmonės nemoka bendraut - šitą dalyką pastebiu ne aš vienas.

Buvau porą dienų nuėjęs į Vasaros klinikos psichosocialinės reabilitacijos skyrių, personalas geras, bet pacientai užsigrūzinę - nesuvokiu, kaip tokia aplinka gali kažkam padėti.

Mane tai gruzas užpuolė.

Išsiprašiau namo.

Matai, kai nemoka kažkas, ar tu pats nemoki, bendrauti - nuo to nukenčia bendravimo kokybė.

Aš nuolat svajoju apie kitokį pasaulį, bet žinai jis buvo prieš mane ir bus po manęs, todėl abejoju, kad vienas žmogus gali imti ir pakeisti pasaulį - žinoma, mes kiekvienas prie to prisidėdame bent mažu kiekiu, bet tai yra per mažai.

Pasaulis galėtų būti kitoks, bet žmonėms įdomu buitis, todėl jie kalba dažniausiai apie buitį.

Būti iš tikro vienam, tai būti laisvam. Plaukti prieš srovę ir kažkaip eksperimentuoti su gyvenimu.

Mintis apie evoliuciją

Man atrodo, kad išsigimimai atsiranda todėl, kad ląstelės ar DNR kodas mutuoja. Mutuoja kodas įvairiomis kryptimis - todėl žmonės ir išsigimsta ir atsiranda visokių sutrikimų.

Matai, jei realybė turėtų kažkokį laiko įrašą. Tada galima būtų sakyti, kad evoliucija veikia ir viskas čiki.

Bet kažkur perskaičiau mintį, kad visata pati kaip ir neturi laiko. Viskas vyksta esamu momentu.

Laikas yra subjektyvus ir jis fiksuojamas tik subjektyvioje sąmonėje.

Tai, va ir nesuprantu - kokiu pagrindu vyksta ta evoliucija. Aišku aš pasilieku teisę klysti ir taip toliau, tačiau visatoje kur nėra įrašo apie praeitį ir apie ateitį ar gali būti kažkokia evoliucija?

Tu pats pagalvok. Kaip iš vienos rūšies gali atsirasti kita rūšis?

AR galima iš krokodilo išvesti šunį? Arba iš banano - svogūną?

Visi nuo standarto nukrypę evoliucijos eksperimentai yra pasmerkti mirti, nors neįsivaizduoju kaip tuos šunis išvedė - nežinau.

Nesu evoliucijos teoretikas biologas, bet šita tema yra pakankamai įdomi.

Reiks pasiskaityt, pranešiu kai sužinosiu kažką naujo.

Kartais virš suvokimo esantį pasaulį atrodo, kad sukūrė dievas. Nors kaip ten sako - skęstančiam laive ateistų nėra.

Pagrindinis kabbalah principas, kuris garantuoja sėkmę

Kad pagrindinis principas, tai susidariau nuomonę pažiūrėjęs kelis kabbalah vaizdo įrašus.



Žodžiu pagrindinė mintis yra ta, kad pasąmoningai - mes norime gauti tik, kad gautume. Todėl reikia pakeisti savo mąstymą į tokį, kad mes duotume, tik kad duotume - be noro gauti atgal.

Tai skamba kiek apgailėtinai, bet paklausyk koks dalykas.

Kol žmogus tampa žinomas ir sėkmingas, jis atlieka didelį pasiruošimą už kurį nieko negauna ir apie kurį retas, kuris kalba.

Matai, kai tu kursi tik tam, kad kažką gautum - tu išsibezdėsi per metus, du, tris, keturis, šešis ir taip toliau.

Todėl turi būti pokytis mintyse, duoti, tik tam, kad duoti.

Šitoks požiūris be abejo skatina kūrybą, tai nėra šiaip pezalas - pats tuo įsitikinau.

Aš jau rašau kokius 5 metus su viršum šiandien 2017,06,01. Tai galiu pasakyt, kad kol aš tikėjausi kažką gauti mane visada parino tai, kad aš nieko negaunu - kad darau darbą veltui, kad nesukuriu vertės ir taip toliau.

Tiesiog gilesnei kūrybai, reikia laiko, kol ji išsišakoja.

Todėl pirmas dalykas, kuri reikia padaryti - tai išlįsti iš negatyvių minčių ir negrūzint kitų, nes jei grūzinsi, tai grūzą atgal gausi.

Čia vienas dalykas.

Kitas, kaip sakau pakeisti savo mąstymą. Aišku tau reikės dirbti kažką dar, kad save išmaitintum, retas, kuris gali sėdėsi sau, kaip aš ir dešimt metų kažką kurti nieko daugiau neveikdamas.

Bet įsivaizduok sėkmingą ar mažiau sėkmingą muzikantą,kuris tau patinka ir kuris turi tik vieną albumą, ir įsivaizduok tokį, kuris turi 50 albumų - jau iškarto yra ką klausyti ir pasigilinti į jo muzikinį pasaulį per jo smegenis. Jei leisi man taip išsireikšti.

Arba įsivaizduok rašytoją ar tinklaraštininką, kuris rašė metus ir laikui bėgant išsibezdėjo - apmaudu, kai tokio dalyko nebėra - ar ne tiesa. Aišku priežastis pagrindinė - išsibezdėjo, nes negavo ko norėjo.

Negavimas ko nori yra išsisėmimo rezultatas.

O dabar įsivaizduok tokį žmogų, kuris dėl tavęs kiekvieną rytą atsikelia ir kažką rašo TAU, kad tau būtų įdomu. Kad tu turėtum naujų žinių - naujų patirčių. Ar gi ne faina?

Kartais atpildas už mūsų darbą būna netiesioginis.

Už viską gauname kažką. 

  • Visada. 


Tai nebūtinai materialūs dalykai, bet gal šioks toks pripažinimas ar rekomendacija.

Supranti, kur aš lenkiu.

Aš visada buvau už kūrybą, net šizofrenija manęs nesustabdė - o buvo dienų, kai aš galvojau, kad man galas ir daugiau niekada neberašysiu, bet aš čia dėl tavęs.

Rašau tam, kad rašyčiau, tam, kad duočiau. Už nieką, kad tau būtų įdomu - tai vienintelis mano gyvenimo džiaugsmas.

Matai pasidavimas arba nenuolatinis darbas gali įvykt dėl daugelio priežasčių, bet dažniausiai dėl to, kad negauname kompensacijos.

  • Įsivaizduok rašai knygą ir ją parduoti be jokio vargo. 
  • Įsivaizduok sukuri muzikinį klipą, kuris tiesiog paeina 
Tokia sėkmė yra išskirtinė, nes reikia turėt išskirtinį ir įdirbtą talentą.

Tie, kas mažiau talentingi, ir kurių talentai dar neišdirbti - gros ilgai, mokysis, klys ir tik po 10-20 metų įdirbio bus vaisius.

Netiki manim? 

Pagrok gitara, tai nuolatinis mokymasis. Man buvo taip sunku.

Tas pats ir su rašymu - parašyk vieną knygą, parašyk dvi, parašyk 50 knygų.

Suprasi apie ką aš.

Kaip sakoma, tie, kas kuria gyvena amžinai.

O be to reikia savo brendą sukurti. O tai yra darbas (nemėgstu žodžio - darbas) nu, bet taip yra.

Be to, kai duoti tam, kad duotum - tada pakyla tavo charizma - tu kuri kažkam už kažką, gal už nieką ir tai yra gerai.

Todėl siūlau duoti, tam, kad duoti ir jausti pasitenkinimą nuo davimo - o laikas parodys, kas sėkmingas, o kas ne.

Sėkmingas bus tas, kuris nepasidavė - pamatysi.

Darbas yra viskas.




Pozityvi energija yra varomasis variklis

Čia tokį trumpą palyginimą numesiu.


  • Aš galiu pasiekti savo tikslus ir tapti žinomu įrašyk ką nori.
  • Aš negaliu pasiekti savo tikslų ir negaliu tapti žinomu įrašyk ką nori.


Teigiamas požiūris į savo darbus leis tau būti nesustabdomu.

Problema daugumos kūrėjų atveju yra ta, kad jie išsibezda greičiau nei pasiekia laurus. Aišku gyvenimas nesąžiningas, bet darbo visi įdeda vienodai ar daugiau.

Teoriškai, egzistuoja kompensavimo dėsnis - kuris teigia, kad norint pasiekti savo tikslus turi padaryti daugiau nei gauni.

Ką pasėsi - tą ir pjausi.

Dar yra dėsnis Cause and Effect, čia kaip mes gyvename priežasties ir pasekmės dėsniais.

Sakoma, kad tam tikras veiksmas turi efektą, kurį galima nuspėti.

Aš asmeniškai kol kas neatradau tokio veiksmo, kuris turėtų labai gerą efektą mano gyvenime.

Nežinau kaip tu.

Aišku, mes teorijoje negyvenam - mes gyvenam praktikoje.

Tačiau pagal šiuos dėsnius - jei kursi kažką ilgą laiką - tai visata tavo darbą kompensuos, bet čia tik teorija - aš nežinau kaip visa tai praktikoje.

Man dar kol kas šlovės ir pinigų neatnešė šie dėsniai - nepaisant kiek valandų įdėjęs į rašymus.

Viskas aišku priklauso nuo kuriamos vertės, bet vistiek kažkiek sukuri - tai mano manymu turėtum kažką gauti.

Nesakau, kad visiškai nieko negavau - gavau drabužių už 60 eurų, 23,50 eur donate, bet tai ką aš žinau - neužtenka tiek.

Žodžiai daug ką keičia, todėl reikia nusiteikti kūrybai, o ne vartojimui - teoriškai, tas, kuris sukuria turėtų ir gauti.

Tačiau aš nežinau - gal atpildas bus po to. Čia nesuprasi, bet reikia bandyt - stengtis - ir daryt, nes nedarydamas tu pralaimėsi. Reikia varyt, o pozityvią energiją vartot kaip kurą.

Tikslas be kliūčių? Atsikelk iš ne realybės

Aš irgi kažkada gyvenau - ne realybėje.

Svajonių siekimas yra daug sudėtingesnis, nei atrodo

Dažnai įsivaizduojame, kad mūsų laukia malonus keliukas, su vėju pučiančiu į nugarą ir padedančiu mums minti, tačiau kai kiekviena kartą sėdame ant dviračio - žinome, kad lengva nebus.

Aš pripažinsiu, nežinau, kaip kiti pasiekia savo tikslus.

Man siekiant būti rašytoju ir gauti šiokį tokį pripažinimą yra taip sunku, kad oj, oj, oj.

Net Seth Godin rašiau ir klausiau, nu kaip čia man daryt - rašau ilgai ir jokio pasisekimo, jokios sėkmės.

O jis man sako persist or change your audience, or both

Esmė, kad reikia nepasiduoti ir kovoti dėl savo svajonių. Daryti lengvą talentą, reikia įdirbio - reikia žmonėms įrodyt, kad tu vertas, kad tu labai nori, kad kažkas kažkaip - aš net nežinau.

Kai pradėjau rašyti - galvojau - aš rašysiu, o žmonės skaitys - simple, right?

Tačiau realybė yra kiek kitokia, matai kol tu neužsitarnavęs rašytojo statuso ir pripažinimo - tu gali rašyt iki apsišikimo - niekas tau nieko nepadės, niekas tavim netikės ir tu būsi vienas šitame kelyje.

Rašyti, tai yra pašaukimas, bet ar būsi įvertintas, tai nuo tavęs nepriklauso - sako, jei rašytojo nevertina, tai jis rašo šūdą, bet patikėk manim - kiek yra šūdo internete, tai aš dar visai neblogai rašau.

Bet, ką aš tau įrodinėsiu - pats matai rezultatą, po ilgų metų rašymo. 

Rašymas turi pasiekt tam tikrą konkurencijos lygį, tačiau jei žmonės nesupranta, ką skaito ir skaito šūdą - tai čia aš nekaltas.

Vienaip ar kitaip rašomas tekstas būna parašytas - pripažinimas ateina arba ne, reikia tikėtis, kad šitas tinklaraštis kabės internete iki tol, kol kažkas mane pastebės ir nukopijuos viską kažkur kitur, geriausius tekstus išrinks paredaguos ir sutaisys klaidas.

Ne dėl to, kad aš geriausias rašytojas ant planetos, o dėl to, kad aš labai stengiuosi palikti bent kažkokia žymę po savo gyvenimo. 

Nereikia ir pamiršti fakto, kad žmogus auga ir jo mintys keičiasi - tai jei tekstas neblogas dabar, tai įsivaizduok, kas bus po dešimt ar dvidešimt metų - kokios mintys bus? 


Aišku, aš tikiuosi, kad mano darbas bus kompensuotas - kažkada, tačiau tai nėra faktas. Kiek daug rašytojų miršta ir niekas jų neprisimena, nors jie gi daro darbą.

Tačiau gal - aš nežinau, gal rašytojams negalioja šita taisyklė, o gal aš mažai vertės įdedu, tačiau skaitęs esu nemažai šūdo ir galiu pasakyti, kad aš darau tai, kas man patinka ir suteikia džiaugsmą.

Rašau, tam, kad duočiau tau alternatyvą - bet jei aš nieko už tai negaunu, tai ką aš žinau - nelabai sąžininga, juk man reikia irgi gyventi.

Sėkmė, bet kokiu atveju ateina pas tuos, kas dirba.

Man vienas pažįstamas, kuris nusižudė, sakė, kad norint uždirbti internete - reikia įdirbio.

O tam, kad padaryti įdirbį, reikia dirbti.

Aš nesu tradicinio darbo mėgėjas. Darbas man tai kažkas, ko tu nemėgsti daryti, bet turi daryti, nes neturi pasirinkimo. O rašymas yra dalykas, ką aš mėgstu daryti ir man patinka, ir noriu su tuo sieti savo ateitį, tačiau nenoriu rašyti pagal užsakymą, nes tai būtų darbas.

Pripažinimas, gal ateis - manau visi rašytojai to tikisi, bet pažiūrėk tu kokia konkurencija. Rasti kažką gero internete, beveik neįmanoma, nes turinys yra kuriamas kiekvieną dieną. Visokios clickbait ir SEO taktikos - aš to nenaudoju, bandžiau - nelabai man suveikė.

Nuo pačio skaitytojo priklauso, kas jam įdomu - kuo jis domisi, juk aš negaliu priversti žmonių domėtis mano tekstais - tą reikia suprast, tai kas turi mažą skaitytojų ratą, tas ir turės mažą skaitytojų ratą. Tai elementari logika.

Juk mes nekalti, kad kiti žmonės vartoja, tai ką - kiti vartoja.

Tam, kad pasikeistų kažkas mano naudai, turi įvykti masinis paradigmos pokytis, kad žmonės vertintų kokybę, o ne kiekybę.

Aišku, mano straipsniai nėra patys geriausi, tačiau jie yra geresni - nei didžioji dalis šūdo internete.

Žmogus turi gimt rašytoju - juo neįmanoma tapt, nebent esi super išskirtinis.

Kai kurie žmonės tiesiog negimė būt rašytojais, taip kaip aš negimęs būti statybininku.

Savo gyvenimo pabaigoje noriu būti: Teksto Asas, gerai, kad turiu kur tobulėti.

Tikrai nesakau, kad viskas ką parašau savo tinklaraštyje yra verta šimta procentinio skaitymo, bet iš kiekybės atsiras ir kokybė - taip su rašymu yra visada.

Kokybė atsiranda iš kiekybės.

Tik tas žmogus, kuris rašo daug ir skaito šiek tiek mažiau nei rašo - gali atmušti savo ranką.

Tas, kuris šnekasi su savim galvoje ir šlifuoja sentencijas - tik tas žmogus gali būti filosofas, nes nėra nieko geriau gyvenime kaip išsiaiškinti savo problemas.

... ir kaip taisyklė - išsprendus vieną bėdą atsiranda kita ir toks amžinas ciklas.

Mąstytojas praleidžia didžiąją laiko dalį savo galvoje, o gyvenimas taip ir prabėga, bet jei mąstytojas neužsitarnauja pagarbos - tai koks jis mąstytojas. Mąstytojas mąsto tam, kad kiti galėtų perskaityt ir kažko pasisemt.

Rašymas, tai vertės davimas savo skaitytojams, nesvarbu kiek mažai, nesvarbu kiek daug - bet vertė skaitytojui turi būti. Vieni mėgsta lengvą tekstą - kiti sunkų.

Mes visi panašūs, bet ir visi skirtingi - reikia nepamiršti, kad mes gyvuliai, bet kartu ir žmonės. 

Mes turime tai, ko neturi gyvūnai - kultūrą.

Visi už visus, vienas už visus, visi už vieną - aš tuo tikiu, nors tuo patikėti kapitalistinėje struktūroje gan sunku - bet visi daro darbus tam, kad kitiems nereiktų.

Laikas bėga, o mes visi judam į priekį - jei galėčiau visą amžinybę tau rašyčiau, nes žinau, kad šitam dalykui esu sutvertas. Man nereikia daug - man reikia šiek tiek.

Tie, kas nori gilumos, prisijunkit - gyvenant, gyvenimas tampa sudėtingas, todėl ir teksto sudėtingumas laikui bėgant kils.

Viskas turi savo pradžią ir viskas turi savo pabaigą, viskas yra laikina, tai viena iš gyvenimo tiesų.

Gyvenimas nėra lengvas. Na kaip - uždirbti pinigus yra sunku, gyventi yra pakankamai lengva, nes visi viską padaro.

Laimingiausias žmogus yra tas, kurio vidus nesipriešina išorei - išorė kažkur nuves, velnias žino, bet reikia pasitikėt ir mėgautis kelione.

Galu gale mes turime kažkokį tai pasirinkimo jausmą - nesvarbu ar tai tikra, ar tai netikra. 

Jei turėčiau pasirinkimą nieko nedaryt - nedaryčiau, bet visgi ateinu - kažką padarau - galu gale pasirodau dėl tavęs, kad tau įdomu būtų. 

Kad tu turėtum - alternatyvą.

Visi mes turim pasirinkimą - bet pasirinkimai, kurie yra ne mums skirti, yra tiesiog - prasti. 

KISS - Keep it short, stupid.

Dažnai rašymas gali nusitempti į tokias gilias analizes, tokius grandioziškus paaiškinimus ir kitas rašymo bekeles.

Rašymas, tai kaip džipo vairas - kuo labiau pasineri, tuo labiau veža į visokią bekelę ir off-topiką.

Tačiau nereikia pamiršti fakto, kad internete niekas neskaito, nes tiek daug turinio, kad net sunku išsirinkti ką skaityti.

Todėl rašytojo - tinklaraštininko pirmas tikslas turi būti glaustas informacijos pateikimas.

Niekas neskaitys 7 minučių skaitalo internete, o jei dar wall-of-text, tai išvis bus skip.

Dauguma interneto rašytojų galvoja, kad rašymas internete yra tas pats, kas rašymas ant popieriaus lapo.

Atminkit, tarpas nieko nekainuoja - todėl visiems siūlau spaust Enter, kas 1-3 sakinius, taip palengvinsite skaitymą savo skaitytojams, esu ne kartą tai sakęs.

Niekas internete neskaito ilgų tiradų, jei šitam tinklaraštyje galėčiau pritaikyti dizainą, tai padaryčiau tokį kaip medium.com, nes dizainas tikrai geras, tačiau nemoku pakeist stiliaus.




Kuo kenksminga netaisyklinga kalba

Nebijokit žmonės beraščiais netaps. Tai jau buvo seniai sakyta, kad visi beraščiai ir taip toliau - tačiau žmogus išmoksta rašyt, kai jam atsiranda poreikis. Aš pats rašyti išmokau, tik baigęs mokyklą.

Tiesiog yra tokia problema, kad skaitant netaisyklingus žodžius mes juos įsimename ir pradedame vartoti ir to pasekoje darome daug klaidų.

Nesiūlau neskaityti tinklaraščių su netaisyklinga kalba, bet Jūs patys skaitytojai žinot, kad raštas turi būti nepriekaištingas, kad tas vadinamas flow nenutruktų.

Aišku, aš ir pats darau klaidų, kartais nepasispaudžia klaviatūros raidės, kartais dar kažkas.

Skyrybą naudoju ne pagal taisykles, o pagal savo intonaciją.

Jei tekstai būtų visi vienodos intonacijos, tai juk dingtų skaitymo malonumas, todėl manau, kad kableliai ir kiti skyrybos ženklai yra tiesiog improvizacijos dalykas.

Bet patys teksto žodžiai, jie turi būti be klaidų.

Nepykit ant manęs, kad kartais nedažiūriu savo teksto, bet toks jau mano stilius. Nesu grammar-nacis lituanistas, kuris ten stengsis naudoti 100% lietuvišką dikciją, tačiau bet kokia dikcija turi būti be klaidų. Bent jau toks rašymo tikslas - jį aišku ne visi pasiekia, bet žinai.

Žinau, kad galima geriau,

Jei tik turėčiau redaktorių, kuris ištaisytų mano klaidas - būtų super, bet deja neturiu, kaip lietuvių kalbos ketvirtukui - manau rašau neblogai.

Iš kiekvieno diktanto gaudavau keturis, tačiau pasimokęs groti gitara kažkaip pradėjau geriau girdėti garsus ir man padėjo rašyme, todėl neatmeskit progos pasimokyt grot gitara, tam, kad rašyt geriau - ji kažkaip pramuša klausą.

Pripažinsiu literatūroje turiu kur tobulėti, noriu būti geresnis rašytojas - dėl to šitą tinklaraštį ir rašau bei stengsiuosi pasiūlyti tau info alternatyvą. Verta ji dėmesio ar ne - sprendi tu, o ne kažkas kitas.

Tapatybė ir kultūra

Užaugę vienoje kultūroje - mes save tapatinam su kultūra. Jei mums sakys,  kad reikia konkuruoti - mes konkuruosim ir kitiems sakysim, kad reikia konkuruoti. Tuo pačiu jei užaugtume kultūroje, kur niekas nekonkuruoja - tuomet sakytume, kad konkuruoti nereikia ir kitus skatinsime - nekonkuruoti.

Susimaišę skirtingu kultūrų ar sub-kultūrų žmonės dažniausiai prieštarauja vieni kitiems.

Vieni sako, kad dievas yra, kiti sako - kad jo nėra, treti sako, kad melstis jam reikia taip, o ketvirti sako, kad melstis jam reikia dar kitaip.

Tas pats ir su laisva valia - vieni žmonės sako, kad ji yra, kiti žmonės sako, kad jos nėra.

Ir žinok tu - kas teisus?

Skirtingos kultūros - skirtinga ir gyvenimo kokybė.

Mūsų moderni vakarų kultūra skatina atotrūkį - žmonės, kurie yra viršuje diktuoja žmonėms madas, pop muzika, pop filmus ir visus produktus.

Žmogus pats kaip ir neturi pasirinkimo - tik vartoti. Jis aišku turi alternatyvą - ką vartoti, bet viskas kas geriausia yra sukurta vartotojui - žmonės nenori mąstyti, tik kai kurie individai renkasi mąstymo kelią.

Tereikia vieną kartą įkišti informaciją mums į galvą - ir mes jau žinome koks produktas geras, o koks geriausias. O jei turime mažai žinių nišoje, tai einam žiūrėt top 10 produktų sąrašiuką ir pagal jį perkame.

O tokie straipsniai dažniausiai būna nupirkti, nes kiekviename tinklapyje vis kitoks sąrašas - bet mes visada renkamės top1 paieškos rezultatą - giliau kapstytis nėra reikalo, nes Google algoritmai žino ko mums reikia ir ko mes ieškome.

Esant atotrūkiui mintys atitrūksta nuo realybės - todėl, kad ir koks tu ten būsi - vistiek jausiesi blogai, kad kažko neturi - nes atotrūkis specialiai sukūrtas tam, kad žmogui įkištų norus.

Nekalbant apie tai, kad žmogaus galvos turinys yra ne kas kita, kaip kultūros paveldas. Mes kaip ir galime rinktis informacijos srautus, bet dažniausia vyrauja bandos jausmas ir mes tiesiog vartosime tai, ką vartoja kiti. Nes kiti žino geriau.

Žmogui nėra nieko blogiau gyvenime nei pasitikėjimas kitais, ypač mase žmonių. Masė visada yra teisi. Vienaip ar kitaip tu priklausai masei - ar klausai Metallica, ar dar kažką populiaraus vartoji - tu esi masės dalis. Dauguma žmonių šiaip yra normalūs - internetas atspindi ir surenka pačius protingiausius ir pačius durniausius, todėl gaunasi iškreiptas realybės vaizdas. Žmonės esantys per vidurį dažniausiai nerašo internetui komentarų, nekuria internetui turinio, nesiuntinėja žinučių - nebent labai retai, ir turi kuklų facebook profilį.

Kokia kultūra - toks ir gyvenimas.

Todėl reikia imti viską į rankas ir kurti savo kultūrą, o po to žmonės prisijungs prie jau gatavo produkto, nes kaip sakau vyrauja bandos jausmas - mes esame bandos gyvūnai ir bandoje už kažką ar prieš kažką, jaučiamės geriau. Todėl reikia pasirinkti, kurioje mes pusėje.

Tas, kas patinka kitiems - patinka ir mums, nes mes pasąmonėje nenorime būti išskirtiniai, na gal kas nori, bet spėju kiekvienas turėjo atvejį gyvenime, kai rinkosi bandos kelią - bent vienas atvejis tikrai buvo.

Ir geriam, nes kiti geria ir rūkom, nes kiti rūko - kai kurie dalykai tiesiog yra mados ir įpročio reikalas nors jie ir kenksmingi.

Kultūroje kur viskas remta pinigų rotacija išnyksta visuomenės gerovė. Juk tam, kad būtų pinigai - reikia nuolat pardavinėti, kad pinigai nuolat įplauktų, todėl išnyksta kokybė. Žmogui, kuris nėra pardavėjas ir nenori nieko pardavinėti - tokia kultūra verčia žudytis, nes žiūrėk tu kaip nori - reikia pardavinėt. Tai save, kad priimtų į darbą, o taip jau turi gražiai atrodyt - nusiskust barzdą reikia, džinsiukus užsidėt.

Aš svajoju apie kultūrą, kur nebus blogo pasirinkimo ir ką bedarysi viskas bus gerai, tai aišku šiandien skamba kaip utopija - bet nereikia pamiršti, kad mes patys ir kuriame tą kultūra.

Todėl visokie lyderiai ir rašytojai turėtų bent kartelį apie tai užsiminti.

Sukurti gerą produktą ir jį įvesti į rinką yra ilgas procesas. Nes niekas nevartos gero produkto, vien tik dėl to kas jis geras. Nes paprasčiausiai, tai nebus mūsų kultūra, o mūsų kultūra yra svarbiausia.

Tam, kad kažkas pasikeistų - turi nuspręst dauguma, o daugumai, kaip suprantu yra gerai. Su mažumom niekas nesiskaito, kol jie nepradeda reikštis. Turint komandą galima daug ką padaryti, nes atminkit mes bandos gyvūnai, o maža komanda - tai jau maža banda prie kurios prisijungs dauguma.

Visada taip būna.

Todėl norint gerą produktą įvesti į rinką - reikia atspindėti savo kultūrą arba atsinešti kažką iš kitos kultūros arba sukurti naują kultūrą.

Mes vartotojai - mes mėgstam gerus produktus.

Sapnai ir atmintis 2

Čia kažkada seniai rašiau straipsnį apie sapnus ir atmintį.

Po ilgų mano bandymų supratau, kad tas straipsnis neatitinka tikrovės.

Žmonės esantys sapnuose kuo puikiausiai gali atsiminti tavo vardą, jei jie tik nori.

Mes sapnuojame viską ką esame mate ir patyrę.

Jei tarkim niekada nebūtum regėjęs nieko - sapnuotum tik garsus be jokio vaizdo. O jei visą gyvenimą praleistum kambaryje ir neturėtum prieigos prie modernios medijos - tai sapnuotum tik tą kambarį.

Bet kokiu atveju - mes sapnuojame savo kultūrą.

Darbai patys nepasidaro

Aš neabejoju, kad kiekvienas žmogus turi svajonių, tačiau dažnai svajonės susiduria su karčia realybe.

Geras dalykas yra tas, kad tie, kas atlieka savo darbus - juos ir užbaigia

  • Knygos būna parašytos;
  • Muzika būna sukurta;
  • Filmai būna suvaidinti;
  • Namai ir taip toliau būna pastatyti.
Padaryto darbo gali visuomene šiandien neįvertint, bet reikia džiaugtis, kad kažkas sėdi ir rašo turinį internetui - kurį vertina mažai žmonių.

Reikia kurti, reikia statyti.

Tai yra ką žmonės daro.

Socialinė inžinerija veikia, nes:

Žmonės per daug pasitiki valdžios pareigūnais.

Žmonės nesuvokia, kad niekam nereikia atskleisti savo slaptažodžių, nors ir skambina iš rimtos firmos.

Niekam nereikia duoti ar pervedinėti pinigų - pinigai tai tavo asmeniniai resursai ir jų niekas negali paimti - nebent tu pats atiduosi. Na arba pavogs.

Valdžia egzistuoja tik todėl, kad žmonės nori valdžios.

Valdžia taip pat kuria nusikaltimus.

Kažkas užrašė įstatymą ir tu jau pažeidėjas.

Nauji daiktai

Nauji daiktai suteikia džiaugsmą - trumpam.

O po to vėl nunyksti į tą pačią realybę.

Norint būti laimingu reikia žinot, kada yra gana. Nes jei nėra limito - tai taip ir tenkinsi savo norus, o norai neturi ribų.

Todėl reikia aiškiai žinot kada yra gana.

Simuliacija, dievai ir 100% intelektas

Aš pradėjau kalbėti apie gyvenimą simuliacijoje. Kiti jau seniai dievais tikėjo.

Aišku faktas, kad 100% intelektas egzistuoja.

Tačiau paprastam žmogui tai gyvenimo nekeičia - belieka tik tikėtis geriausio ateityje.

Reikia pasitikėti sistema, kurioje gyveni - žmonių yra visokių - vieni tiki, kiti ne.

Tai nieko nekeičia.

Pateikimas daug ką reiškia

Daug blogų galėtų būti skaitomi, tačiau minčių pateikimas yra tragiškas.

To nesuprasdamas rašytojas gali metų metus rašyt tekstą, kurio niekas neskaitys.

Pagrindas yra baltas fonas ir juodos raidės, be abejo ir lietuviškos raidės - jeigu nori, kad skaitytų kažkas.

Reikia stengtis atlikti kuo mažiau klaidų. Šimto žodžių tekste 5 ar 10 klaidų yra labai daug, klaidos pasitaiko - tačiau jos atbaido skaitytoją.

Kai pats rašai - klaidų beveik niekad nesimato, bet kiti žmonės jas mato - čia nekalbu apie skyrybą, čia tik gramatika.

Skyryba, gali. Būti. Kokia, tik - nori.

Dar toks patarimas - naudok kuo mažiau kabučių ir skliaustelių - nebent labai būtina.

Ieškok savęs

Žinai, gali atrodyt, kad esi save radęs, tačiau jei nedarai jokio meno - esi nepasiekęs tam tikro savęs suvokimo, nes mes visi menininkai - gaila tik daugumai už tą meną niekas nemoka, o pripažinti menininkai gauna viską.

Saviraiška yra aukščiausio savęs suvokimo rezultatas, visi krapštosi ties kažkokiu dalyku.

Sakau, viskas būtų žymiai paprasčiau ir geriau - jei pradedantys menininkai ir rašytojai gautų tai ko yra verti.

Tačiau kai jaunuolis pradeda kurt meną - jis įsiremia į sieną, kad nelabai kam įdomu - nors visi žmonės mėgsta vieną ar kitą meno rūšį.

Viso gyvenimo darbas gali būti perlaužti sieną. Kai, kuriems pavyksta dar jauniems, o kai, kurie daro tai visą gyvenimą, nes jų nesupa tinkami žmonės.

Reikia ieškoti savęs, bet ne ten toli kažkur, o savyje.

Savyje savęs.

Kaip susiveikti pašalpą

Yra stebuklų šiam pasaulis, bet gi niekas nesididžiuoja žmonėmis, kurie nemokamai gyvena.

Yra ir pareiškimai, kad valgyt nereikia duot žmogui, kuris nedirba.

Pašalpą gauti yra taip lengva, tereikia nueit į durnyną tablečių pavalgyt, nes ten matomai pusė sveikų ir apsimetinėja, kad į armiją neeitų, kad pašalpas gautų.

Nueini pasakai, kad balsus girdi ir pageri ten mėnesiuką ar dvi savaites tuos vaistus ir taip tris kartus pakartoji - ir jau gali gaut pašalpą.

Aišku, čia nuo stažo priklausys kiek pašalpos gausi.

Matai reikalas tas, kad fizinius sutrikimus gali patikrint - o psichinių niekaip - tik dialogu.

Tai jei moki meluot ir netingi vaistus pavalgyt - tai gali varyt.

Čia pati lengviausia technika norintiems pašalpų.

Gavęs antrą grupę gausi 190 eur, tai yra tiek kiek 40 metų sovietų sąjungoj pradirbusios močiutės pensija.

Tačiau gyvensi smulkiai.

Visi kas už pašalpas gyvena - gyvena smulkiai, nes būtų išvis nuostabu jei galėtum gauti daug ir plačiai gyventum, už nieko nedarymą.

Pašalpos priklauso nuo stažo. Kuo ilgesnis stažas tuo didesnė pašalpa ir pašalpos pastoviai kyla.

Geriausia ką gali padaryti gyvenime

Kol buvau jaunas galvojau, kad kiti žmonės gyvent nemoka ir man beturtis žmogus nėra autoritetas. Visada siekiau bendravimo su turtingais, nes tik jie mane gali išmokt kaip užsidirbti pinigų, tačiau gyvenimas nusuko netikėta linkme.

Dabar nei pinigų neturiu, nei šlovės, nei moterų tunto ir suprantu, kad beturtis  žmogus yra toks pats žmogus kaip ir visi.

Geriausias pasirinkimas, kurį padariau gyvenime buvo - nustot tikėtis iš pasaulio kažko stebuklingo.

Jei yra dievas ir jis norėtų apipilt žmogų laurais, taip ir padarytų.

Bet matomai didžioji žmonių dievo nuomone neverti tų laurų, nes paprasčiausiai dievui nerūpi, nes jo tiesiog nėra. Tie kas meldžiasi jam yra tokie beviltiški žmonės, net jiems jis nepadeda.

Gal visata ir yra intelektuali, bet tai ne tuo principu, kad tu paprašysi ir tau viską duos.

Jei tai būtų tiesa, tai visi viską turėtų. O čia, nepamirk, pusė pasaulio badauja ir neturi ką valgyt.

Jokių realybės valdymo dėsnių nėra - tai yra išgalvota beviltiškiems žmonėms.

Žinau, nes pats sėdėjau toje beviltiškumo stadijoje ir niekas man nepadėjo - nei dievai, nei law of attraction.



Lengva sakyti, kad toks mažas kirminas kaip žmogus, gali kažką valdyti, nes net juk savo minčių nesugebame valdyti. Nežinome kokia bus sekanti mintis.

Todėl galiu pasakyti tik tiek, kad laisva valia gal yra, bet ji labai ribota, ypač kas liečia išorinio pasaulio valdymą.

Mes aišku galime apsimesti, kad tai veikia ir kaip taisyklė vieniems veiks, o kitiems - ne.

Nes visos šitos taisyklės yra grįstos savi įtaiga - sau reikia įteikt, kad veikia ir "suveiks".

Man irgi buvo dalykų, kurie atsitiko taip kaip aš norėjau, bet didžioji dalis dalykų neatsitiko.

Todėl kaip sakant nereikia realybės parint, nes ji tau nieko neskolinga. Jei gyveni ir gyvas esi - viska reikalingą turi.

Galu gale ten niekas neklauso ir pasaulis veikia savaime - tikim mes tuo, ar ne.

Kitam ryšio gale nieko nėra.

Melskis tu tam dievui kiek nori. Nieko jis tau neduos. Nebent labai atitiksi visuomenės standartą - tu galvoji tie verslininkai labai dievu tiki?

Dvasinis gyvenimas yra tiems, kam nesigauna materialiai sėkmingai gyvent, tad juos parina, kad jie keliaus į rojų - po mirties.

Tikėjimas neturi nieko bendro su religija, o religija apart teorinių pezalų negali nieko žmogui duoti.

Todėl sakau - nustok tikėtis.

Automatinis taisyklių atmetimas

Yra žmonės, kurie automatiškai atmeta visas jiems taikomas taisykles -- gaila, bet su biologinėmis taisyklėmis turi taikytis visi.

Neužtenka vien atmesti taisykles ir apsimesti, kad jų nėra.

Kiekviena įstaiga turi savo taisykles. Taisykles visiškai atmesti gali tik tada, kai esi vienas namie, tačiau net ir tai - turi mokėt mokesčius, o tai jau taisyklė.

Aš asmeniškai nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris gyventų autonomiškai ir jokios taisyklės jam negaliotų.

Lengva save apgauti, kad mums nusišikt ant to ką galvoja kiti - tai, ką galvoja apie mus kiti yra labai svarbu.

Mes tik galim apsimesti, kad taisyklės mums negalioja.

Kad visiškai taisyklės negaliotų - reikia jas pačiam rašyt.

Pasiilgstu emailo laikų

Pripažinkim emailas yra miręs, nebent jį naudoji verslui.

Seniau visi bendraudavo emailas ir vargo nebuvo.

O dabar internetinis bendravimas yra labai prastas, nes IM ( Instant Messaging) sistemos neleidžia normaliai parašyti to ko nori. IM skirtas rašyti visokioms smulkmenoms. Rimto 500 žodžiu straipnio niekas neskaitys per IM, nes neprtaika tam.

Žmogui norinčiam parašyti kažką kam nors belieka tik emailas, blogosfera ir mediumas.

Mediumą aš išbandęs - problema yra ta, kad mediumas neskirtas bendravimui.

Parašysi ten didingiausią įrašą, kurį perskaitys keli šimtai žmonių ir niekas neparašys tau nė žodžio.

Tas pats ir su blogosfera - blogosfera skirta savo minčių transliavimui, priešingai nei mediume - blogosfera skaito tik tie, kurie nori tavęs. O mediume šiaip atsitiktiniai žmonės, kurie tavęs net nemato. Mediumas yra tas pats kas youtube - tu autoriaus nematai, nebent labai dažnai jo tekstą skaitai.

Tas pats ir su prenumeratom - jei rimtai aš neprenumeruoju nei vieno tinklaraščio - aišku, gerai, kai ta galimybė yra, bet kam patinka, kai spamina paštadėžę visokiais neaktualiais tekstais.

Belieka tik emailas. Aš apsidžiaugiu kai ateina man emailas, trumpas ar ilgas - nesvarbu. Bet paskutiniu metu jie neeina, nes sėdžiu IM sistemose, tad dabar kažkaip žiūriu, kad socialiniai tinklai yra neverti sėdėjimo ir naujienų skanavimo.

Žodžiu nebe tas bendravimas, kaip buvo seniau. Žmonės norėjo bendraut buvo visokį chatai ir kiti dalykai - tas pats IRC gyvas buvo, tai net nubai mokėjo jį pasijungt.

Taip gaunasi, kad kieme visi prasigėrę ir nėra su kuo bendraut, kompe tik atrašo, kai parašai.

Internetas niekada neprilygs gyvam bendravimui.

Nėra nieko blogiau nei visą dieną praleisti prie kompo ir tikėtis, kad kažkas ten nori pabendraut.

Žmonės neturi laiko bendravimams, o susitinka tik su tais, su kuo patys nori.

Pora asmeninių žinučių parašo ir jau save draugais skaito, tai yra juokinga, nes draugų tai aš tikrai neturiu, kažkada buvo. Dabar liko tik pažįstami.

Tame ir prasideda visos problemos.

Kai neturi draugų, tai koks skirtumas kokioje terpėje bendrauji su žmonėmis, kuriems tu ryškiai neįdomus.

Žmonės nemoka bendraut.

Sėdi sau, rašai tekstuką, kurio niekas neskaitys - zajabys, nes nebendraut čia susirenkame.

Galėčiau įjungt komentarus, bet per mažai srauto, kad čia kažkokie rimti bendravimai būtų.

Kai geriausi tinklaraščiai vos kelis komentarus surenka. Sakau internete bendraut galima tik su tais, kas nori bendraut.

Turiu patirties, su youtube komentarais - tai ten žmonės šiaip nesąmones rašo.

Tai žinai, ar reikalingi tokie žmonės.

Laisvė būti vienam.


Ieškok achujeno kurimo proceso, kad būtų fun

Kai ruošiesi kažką daryt - gali daryt tai įvairiomis formomis. Gali kažkam padėti, gali mokyti, o gali tiesiog susirasti gerą procesą, kurį vykdyti bus fun.

Mes žmonės nieko daugiau nedarom - tik tenkinam savo poreikius, toks jau tas mūsų gyvenimas. Vieniems vieno reikia, kitiems kito - tai taip ir gaunasi, kad niekas nežino koks tas idealus gyvenimas turi būti.

Galime apsimesti, kad tai pinigų kiekis, meilės, o kaip kam ir vienatvė bei asketizmas.

Visokių žmonių yra visokių reikia.

Apie savo kūrybinį procesą galiu pasakyt tik tiek, kad jis yra labai linksmas, tačiau neatsiperka niekaip investuotas laikas - gal kažkada, bet aš labai tuo abejoju.

Žinai sėdėti ir kažką kurti vardant grąžos kažkokios yra absurdiškas reikalas.

Jei jau pasirinksi kūrybą - rinkis tokia, kurios procesas yra fun

Nes priešingai kam kažką kurti, jei tai nėra tai ką darytum jei visus pasaulio pinigus turėtum. Manau dauguma žmonių būtų menininkai jei dirbt nereiktų, bet kažkas turi dirbti.

O kažkas turi rašyt ir kurt internetui turinį nemokamai - toks mano likimas ir nieko pakeisti aš negaliu, o daryti kažką kito nelabai noriu, o ir sveikata neleidžia.

Rašyme yra taip: kol tau nepasisekė - tol tu esi nematomas.



Vieniems, tai skaičiai - kitiems, tai žmonės.

Kalbant apie statistikas internete - pasakysiu tik tiek, kad kiekvieną skaičiu vertinu kaip potencialų skaitytoją, kuris skaitys mano tinklaraštį - kartais sunku suvokti, kad mano tinklaraštyje šį mėnesį buvo apie 12 tūkstančių žmonių.

Aišku skaičiais lengviau viską suprasti, kaip kas vyksta, bet nereikia pamiršti, kad tie skaičiai tai realūs žmonės, kurie irgi turi savo gyvenimus ir savo problemas.

Kiekvieno rašytojo darbas yra užpildyti tuštumą skaitytojo gyvenime.

Aišku, nors ir internete niekas neskaito, bet vistiek.

Aš galėčiau apsimesti, kad man tik skaičiai rūpi - didelis srautas, didelės pinigų konversijos ir kiti dalykai, tačiau tai nebūtų tiesa.

Man kaip rašytojui svarbu sukurti tekstą, kurį perskaitys bent vienas žmogus. O vienas žmogus tikrai skaito. Garbė tau, žmogau.

Aišku metai su puse rašymo ir žodžiu niekas nesigauna. Sunku suburti didelę masę žmonių, parašyti plačiai skaitomą tinklaraštį nesigauna. Bent jau kol kas.

Aš pastebėjau, kad mano temos nėra populiarios, todėl ir skaičiai maži.

Tačiau gerai yra turėti niche, nei general tinklaraštį.

Sakau, nevertinkit savo lankytojų vien tik skaičiais.

Masė žmonių yra visada - visokia

Apie turimas sąlygas

Pasiekti didybės visi nori, visi nori šlovės šimtų tūkstančių sekėjų, nes tik tada atsiveria pasaulis, kai kiti tave žino ir mėgsta tavo amatą.

Bet be tinkamų sąlygų nieko nepadrysi - turi būti geros aplinkybės, o ir pas tave turi būti išvystiti talentai.

Nereikia galvot, kad pas visus geros sąlygos, nes pažiūrėjus į lauką - visi gyvena panašų gyvenimą į tavo. Kalbu apie žiūrėjimą ne pro ekraną - pilnas pasaulis paprastų žmonių, kurie kažkaip sukasi - vieni geria, kiti - ne. Bet tai yra nesvarbu.

Gyvenimas nėra teisingas - jau seniai tai yra žinotina. Vienas vos pasistengęs viską gauna, o kitas stengiasi ir stengiasi ir šnipštas gaunasi.

Vieniem šeima trukdo, kitiems darbai, o tretiems šiaip aplinkybės.

Sėkmė yra tuomet, kai atsiduri reikiamu metu reikiamoje vietoje - su reikalingais talentais.

Aišku kai kuriuos talentus galima išlavint, bet vienam groti gitara yra lengviau nei kitam.

Tas pats ir su rašymu ir bet kuo, vieniems vieni dalykai lengviau - kitiems kiti.

Žinoma, kad burgerių salone uždirbtum daugiau nei rašydamas, tačiau čia žinai pašaukimas, o burgerių salonas yra prievarta.

Šiaip sako, kad dirbti niekas neverčia, bet iš tikro tai verčia nes daugiau nei 60% žmonių nemėgsta savo darbo ir jei galėtų tikrai darytų kažką kitko.

Toks gyvenimas - kažkam reikia blogus rašyt, kažkam reikia namus statyt.

Atėjo laikas, kai mes patys pasirenkame ką mes darysime.

Gyvenimas toks.

Menkas suvokimas visada būna grįstas dideliu pasitikėjimu

Aš prisimenu save jauną -- atrodė, kad esu protingiausias pasaulyje žmogus. Geras jausmas buvo.

Tačiau augant mano pasitikėjimas savimi blėso ir blėso iki visiško savim nepastikėjimo. 

Pasitikiu savimi tik tuose dalykuose, kuriuos jau ne vienerius metus rašau - rašymas ir filosofija, visose kitose srityse pasitikėjimo neturiu, o ir išbandyt kažko naujo - nenoriu.

Tai vadinama Dunning - Kruger efektu.


Pagal šia grafą, aiškiai matyti, kad tobulėju, nes kiekvienais metais pažiūriu į savo praeitį ir suvokiu koks durnas buvau.

Šita grafa taikytina netik man, bet visiems, neveltui tai efektas.

Kiekvienas, kuris jaunas mano, kad viską žino apie pasaulį - nuo to kaip užsidirbt milijardą ir pakabint gražią mergą - viską žino.

Ir tokių žiniuočių yra labai daug ir visokio amžiaus, tai žmonės, kurie sustojo progresuoti savo viduje, aišku nėra žmogaus, kuris niekuo nesidomi, bet aš esu tokių matęs.

Pagrindinė mintis yra ta, kad jei atrodo, kad viską žinai ir moki - tu tiesiog esi per daug savimi pasitkintis. O kai žmogus nesuvokia savo pajėgumo per didelis savimi pasitikėjimas yra jam nenaudingas.

Norint to išvengt reikia lįsti į savo nišą ir mokytis naujienų, nes jos pastoviai atsiranda. Na, priklausomai nuo srities.

Gera gi žinoti, kad mes save vertiname teisingai. O tai sužinoti galime tik tada, kai turime praktinį išbandymą - tuomet mūsų žinios ir skilai išbandomi praktikoje.

Žinoti, kažką teoriškai nieko nereiškia, nes mes praktiniai gyvūnai gyvenantys praktikoje.

Nu ir kokio b*b*, visiems patikt?

Kai pradedame savo internetines avantiūras tikime, kad visi iš kaifo eis dėl mūsų kuriamo šūdo -- tačiau realybėje yra taip, kad niekam nerūpi.

Tos informacijos yra be galo daug ir kiekvieną dieną daugėja - viską susekt, viską sužiūrėt užima tikrai nemažai laiko. Ne visas naujienas pamatome.

Paskaitom kelis tinklaraščius, pažiūrim kelis video ir viskas.

O kai patys darom - tai tikime, kad visiems bus įdomu ir visi kaifuos nuo mūsų kūrybos.

Rašytojas, kuris nori sudomint visus daro didelį darbą, nes tas, kas tinka viskam - netinka niekam.

Taip ir gaunasi, kad masė moka skaityti, bet atsirinkti to, kas iš tikro yra verta skaityti - nesugeba.

Tas, kuris užmeta akį į popsą į trendinančius straipsnius -- mato, kad nekokybiškas šūdas užgožia kažką gilaus ir rimto, gal tai mūsų pačių klaida, kad visų sudomint nesugebam.

Ai pochuj, jau kaip rašosi - taip ir reikia rašyt.

Jei žmonėms nepatinka filosofinis spjūvis į snukį, tai ką aš gi nekaltas. Man filosofiniai spjūviai visada patiko - jie turi kažką savo, kabinančio.

Kai žmogus nuspręndžia rašyti savo šūdą, tai jis turi susitaikyti su mintimi - kad visada bus heiterių, kuriems nepatiks ir jie išvis norėtų, kad tu nerašytum ir nieko nekurtum -- nes pagal juos -- tu LOCHAS.

Va taip va vyksta tas gyvenimas.

Jei nori patikt visiems - neturėk fantazijos, neturėk nuomonės ir nelįsk į internetą.

Nei vienas kuriantis kažką ir lendantis į viešuma nebuvo nesukritikuotas ir išvadintas debilu už savo meną.

Taip jau yra.

Rašymas yra filosofijos vaisius

Žinoma galima rašyti šūdą ir galima rašyti gerai - todėl žmogus, kuris siekia perteikti savo mintis raštu turi orientuotis į vieną žmogų.

Aišku visokių rašymų yra ir visokių filosofų yra - žmogus filosofu gimsta, juo neįmanoma tapt.

Jei mąstantis žmogus neserga jokia psichine liga - jo filosofu nevadinčiau, nes visgi pripažinkim faktą, kad išmąstant kažką naujo ar seno naujo - reikia išeit iš proto.

Teoriškai kažką sumąstyti nėra taip sunku, sunkiau praktiškai tai įgyvendinti.

O filosofija yra minčių ir mąstymo proceso mėgavimasis.

Utopiškai filosofija, tai mąstymo algoritmas, kurį galima būtų kam nors įkišt į galvą moderniais aparatais.

Žinoma lieka faktas, kad niekas nežino kaip teisingai nugyventi tą gyvenimą. Todėl negalima sakyti, jog viena filosofija yra svarbesnė už kitą.

Tačiau praktinė filosofija - kurią galima naudot praktikoje, paprastam žmogui bus mielėsnė nei akademinė filosofija.

Žmogus, kuris generuoja mintis - bus priblokštas minčių kiekiu ir jam reikės viską išrašyti - tam, kad atlaisvinti galvą naujoms mintims ir naujoms idėjoms.

Aš jau esu ne kartą sakęs, kad idėjų niekam nereikia. Visiems reikia praktinių sprendimu, nes žmogus gyvena praktiškai, o ne teoriškai.

To pasekoje praktinė filosofija ateina į naudą - tai gali būti paprasčiausias savęs ir aplinkos suvokimo būdas perteiktas raštu.

Aišku ar tai labai naudinga ar ne - klausimas, bet vistiek tie kas filosofuoja dažniausiai ir rašo, nes minčių uraganą reikia išlaisvint.

Man sakau filosofija buvo gyvenimo būdas - aš visada bandžiau sužinot kas yra man prieš nosį ir kaip tai veikia. Pastebėti tai yra dievo dovana, tačiau aklam žmogui ir filosofija nepadės.

Todėl pradžiai prieš skaitant kažkokias filosofijas reikalingas teorinis gyvenimo suvokimas. Kažką per sudėtingo pasiimsi skaityt ir pamatysi špygą tekste.

Filosofuoti ir domėtis filosofija yra du skirtingi dalykai.

Reikia suprasti faktą, kad žmogus, kuris nuolat dirba - neturi laiko filosofuoti, nes mąstymas yra tiems, kas nieko nedaro - tik gyvena savo mintyse praleisdami beveik visą gyvenimo veiksmą.

Tikras mąstymas dažniausiai tenka tiems, kas yra nepatenkinti gyvenimu ir bando jį suprasti - individualios gyvenimo prasmės paieškos yra laiką naudojantis procesas, kuris pašaukia tuos, kam to reikia.

Jei galėčiau nemąstyt - nemąstyčiau. Negeneruočiau minčių, neskaityčiau kitų filosofinių tekstų ir taip toliau. Vienaip ar kitaip filosofijos, bent jau praktinės neapsimoka mokytis universitete, nes čia yra gyvenimo būdas - o ne pasirinkimas.

Individualių mąstytojų yra vienetai - tiek už uždarų durų, tiek laisvėje.

Didelis minčių sluoksnis laiko dangaus skliautą.

Vistiek, kad ir kaip ten būtų mus liečia kitų mintys ir įtakoja tolesnius mūsų veiksmus.

Filosofas, kuris nieko neparašė - greičiausia nieko gero nesugalvojo, dar.