Vygintas Varnas

Monologai

Nepamiršk, kad visada gali pakeisti

Pradžia dažniausiai būna nevykusi. Netoks dizainas, netoks fonas, ne ta kamera ir taip toliau.

Bet įgavus pagreitį visa tai galima pakeisti.

Darant visada susilauksi rezultatų - jie bus arba didesni arba mažesni.

Todėl nereikia laukti idealios pradžios, kad ir ką esi sugalvojęs - startuok dabar.

Vieno žmogaus sėkmė yra kito žmogaus nesėkmė

Tai reiškia, kad gyvenant konkurencingame pasaulyje mes visada konkuruojame dėl pirmos vietos, dėl geresnių sąlygų, dėl didesnio atlyginimo.

... ir tam, kad tai gauti kažkas turi pralaimėti.

Mes retai kada žiūrime į pralaimėjusius žmones, nes kartais atrodo, jog jie nieko išvis neišmano.

Žmogus, kuris nuo pat gimimo nekonkuravo su kitais dėl geresnio pažymio, dėl geresnio diplomo, dėl nemokamų mokymų vietos - beveik neturi šansų prasimušti vėlesniame laike.

Ne todėl, kad jis durnas, o todėl, kad jis nuo visų atsiliko.

Kai konkuruoji su tais, kurie jau turi kažkokius pasiekimus - ar pradirbę kažkiek laiko, ar turintys diplomą. Tavo šansai laimėjimui yra tokie maži -- nebent tu genijus, kurį visi pastebi ir įvertina iš pirmo karto.

Tačiau ne visi mes genijai - tą reikia pripažinti ir tą reikia įvertinti.

Daug kas sakys stenkis, ne dėl to, kad būtum ten protingesnis ar dar koks, o tik todėl, kad turėtum pranašumą prieš kitus.

Jei nesi darbdavys, tai net neįsivaizduoji kokius CV gauna žmogus siūlantis darbą - ir jis visada rinksis tą, kuris turi daugiausiai pasiekimų iki duoto darbo, todėl nereikia stebėtis, kad negauni atsakymo iš daugumos darboviečių.

Vienintelis dalykas, kuris gali kažką pakeisti gyvenime, tai darbas, nes tik dirbdami savo srityje mes tobulėjame.

Bet kokiu atveju turėsi tenkinti kitų žmonių lūkesčius ir taip apmaudu yra, kad mūsų išgyvenimas ir gyvenimo sąlygos priklauso nuo kitų žmonių.

Todėl jiems reikia ir padėt.

Atsimink, kad rinka yra ribota ir perteklius dažniausiai yra išmetamas arba neįvertintas.

Todėl turėsi būti labai geras, norėdamas susilaukti gerų rezultatų - ne todėl, kad taip reikia. O todėl, kad taip yra.

Rašant internete, nereikia atmesti eksponentiškumo

Supranti koks dalykas yra.

Kuo daugiau tu rašai, tuo didesnė tikimybė, kad tavo postą kažkam parodys.

Tai reiškia, kad laikui bėgant - tu sukursi neblogą informacijos archyvą. Kam aktualu bus, kam ne - čia neesmė.

Nes srautas visada didėja eksponentiškai.

Tinklaraščio rašymas tavęs neapriboja - tu gali rašyti kiek nori, esu radęs gerų tinklapių, bet jų problema yra ta, kad jie mirę arba kad autorius rašo labai retai ir neturi jokio aiškaus ir nuspėjamo grafiko. Tad tu tuos tinklapius pamiršti ir jie pasidaro nebeaktualūs.

Taip jau yra.

Todėl rašant tinklaraštį - nereikia jo apleisti, jei pirmus kelis metus tavęs niekas neskaito.

Nes žymų srautą gausi tik vėliau, kai turėsi pakankamai aktualios informacijos savo archyve.

O kai ilgai rašysi - kiti rašytojai tave pastebės ir įtrauks tavo tinklaraščio nuorodas į savo tinklaraštį. Aišku lietuviškų tinklaraščių yra nemažai, bet dauguma jų yra mirę, nes rašytojui turbūt užkniso rašyt ir nematyt jokio lankytojų srauto.

Todėl rašant - reikia turėti tam tikrus tikslus, kuriuos tu nori pasiekti su savo tinklaraščiu. Dešimt lojalių, po to dvidešimt ar penkiasdešimt lojalių skaitytojų - čia jau nuo tavęs priklauso kokius tu tikslus išsikelsi.

Bet geriausi tikslai, tai tie, kurie nėra remti rezultatais - todėl geriau susikurti tikslą, kad rašysi kiekvieną dieną, bent po vieną postą ar kartą į savaitę - reguliariai.

Žmonės skaitantys tavo tinklaraštį nori, kad tavo rašymo rutina būtų nuspėjama, kad jie atėję rastų naujų įrašų.

Niekas tau nedraudžia, rašyti po kelis įrašus per dieną, nes kuo daugiau jų turėsi - tuo daugiau srauto ateis pas tave į tinklapį iš paieškos sistemų.

Žmonėms tavęs reikia, bet dažnai jie tavęs neranda, nes gal tu kaip ir aš savo tinklaraščio nereklamuoji ir nekiši kitiems į akis. Internete laimi tie, kas garsiau rėkia ir bruka savo mėšlą kitiems.

Jei savo tinklaraščio nereklamuoji - tai nesitikėk didelio srauto, pirmus kelis metus. Nes tokie dalykai taip neveikia.

Jei tu geras rašytojas, tave skaitytojai laikui bėgant išreklamuos, nes geriausius dalykus mums parodo kiti.

Jei į dieną gauni dešimt lankytojų - tai per dešimt dienų atsiras vienas kitas, kuris paskaitys ir tavo tinklaraštyje užtruks apie pusvalandį - bent taip rodo statai.

Ir kuo daugiau informacijos tu turi - tuo geriau. Dar nepamiršk tokio aspekto, kad jei šiandien kažką parašai - tai žmogus gali rasti tavo saitą, kad ir po dešimt metų, kai tu parašei įrašą ir jei patiks - tu turėsi skaitytoją, jei toliau rašysi.

Šiuo metu didžiausi ir populiariausi užsienietiški tinklaraščiai yra rašomi apie 10+ metų, tai patikėk, kiek reikia darbo įdėt į rašymą, kad turėt sėkmingą saitą.

Ir tai rašymas negarantuoja - sėkmės, nes didžioji dalis yra marketingas. Jei tu pats ir niekas kitas nereklamuos tavo saito - tu toli nenuvažiuosi.

O paieškos sistemoms reikia geros informacijos, tad čia žinai - konkuruoji su visu pasauliu dėl pirmos vietos paieškos sistemoje.

Kai valgyt norisi dabar, tai ir rezultatų reikia dabar, bet kiek aš žiūrėjau internete - tai sako, kad be poros metų nieko nebus. Čia užsienyje, o ką jau kalbėt apie Lietuvą - šalį, kur niekam nieko nereikia.


Subjektyvi patirtis

Mes visi gyvename subjektyvius gyvenimus ir perteikti gyvenimo realumą subjektyviai yra beveik neįmanoma, nes tas kas tinka viskam - netinka niekam.

Jei tau kažkas sako, kad tu gali būti sėkmingas, nes aš tapau sėkmingas - tai tu taikydamas jo metodą netapsi sėkmingas, nes tas pats kelias neveikia du kartus.

Aišku internete yra daug sėkmingų žmonių, bet ir jie nesijaučia laimingi.

Gali sėdėt ir pavydėt tokio gyvenimo, tačiau vėl gi pavydas yra nesąmonė. Nepavydėt reikia, o dirbt ir vykdyt savo funkciją gyvenime.

Jei tu sukursi tokią pačią knygą, kokia jau yra, padarysi ten kažkokia variaciją - tai nereikš, kad tavo knyga bus perkama ir kad tu tapsi milijonierius. Dvi tokios pačios knygos negali tapti bestseleriais - viena gali, o kita ne.

Taip jau yra gyvenime ir tai reikia suprasti.

Sėkmėn vienodi keliai neveda.

Aišku darbas darbui nelygus. Supranti - rašyti, tai ne namus statyt. Todėl toks dalykas, kaip rašymas tau pelno išvis negarantuoja, bet jis yra pigus ir nemokamas dalykas ir jei turi ką pasakyti, tai sakyk.

Kiekvienas turi atrasti savo unikalų kelią, kuris veikia. Bet tai nereiškia, kad tu darysi kažką ir darysi toliau nepaisant visų nesėkmių, tai dar ne garantas, kad tu kažką turėsi.

Mūsų subjektyvi patirtis nieko nereiškia, nes ji yra sąlyginė. Supranti, kad va čia aš be pinigų, be šlovės sėdžiu - tai dar nėra galutinis kažkoks variantas, kuris viską nulemia - nes turėti šlovę ir pinigus yra sąlyginis dalykas, kuris priklauso nuo tam tikrų sąlygų.

Iš to seka pamoka, kad tik tu geriausiai išmanai savo realybė ir kitų žmonių patarimai ar kažkokie pastebėjimai neveiks.

Nori rašyt - turi dieną ir naktį sėdėt prie kompo ir kurt tekstą. Ir šitą dalyką visi supranta, bet niekas nepasakys tau, kaip geriau, kaip produktyviau, kaip ten dar kažkaip ir taip toliau.

Niekas neišmokys tavęs parašyti bestselerio, kad ir kiek tu ten internete ieškosi. Supranti, nes parašyti yra vienas dalykas, o parduoti ir įtikti skaitytojui yra visai kitas dalykas.

Ir čia aš nenoriu pasakyti, kad neverta rašyti tų blogų ar tų knygų - tiesiog gyvenime yra dalykai, kurie priklauso ne nuo tavęs, o nuo kitų ir tą reikia suprasti.

Pats žmogų, kuriam visada šypsojosi sėkmė, buvo geri draugai ir aplinkybės yra visiškai kitoks gyvenimo suvokimas, kuris yra priešingas tam žmogui, kuris nieko neturėjo ir jam nieko nesigavo ir jo draugai buvo lochai visą gyvenimą.

Ir tas suvokimas dominuoja, jis nuspėja kas bus toliau pagal savo praeitį. Jei veido neturi, tai niekas tavęs į televiziją neims, ypač jei neturi talento. Nereikia pamiršti, kad talentas pas kiekvieną yra kitoks, kai kurie jo išvis neturi.

Sėkmingi žmonės neįvertina visų galimybių, kaip ir nesėkmingi. Nes sėkmingą gyvenimą sudaro daug įvairių aspektų. Jei tu rašai ilgą laiką, kokį dvidešimt metų - tai turėtum būti sėkmingas ar gi ne? Bet yra tokių rašo rašo ir nieko negauna už tai, tad reikia suprasti, kad sėkmė yra subjektyvus dalykas ir tai visiems negarantuota.

Vieno žmogaus sėkmė yra kito žmogaus nesėkmė.


Keli patarimai pradedančiam blogeriui

Aš kai pradėjau rašyti, to nežinojau.

Tai manau, kad ir tu nežinosi, nes pripažinkim apstu tu patarimų visokiausių ir tarp jų galima pasiklysti, bet jei pamatai kažką rašantį taip, tai žinok, kad jam šitas patarimas praverstu.

Esmė, kai rašai internete - spausk enter mygtuką, kas sakinį arba du - daugiausiai tris.

Kad būtų toks tarpas tarp paragrafų.

Žmonėms internete labiausiai nepatinka į vieną suplaktas tekstas.

Jei tai žinosi, tau sėkmė garantuota. Nes suplaktas tekstas iš karto atbaido skaitytoją, nes sukuria iliuziją, kad labai daug prirašyta.

Aišku kitas patarimas būtų tas, kad nereikia labai daug užsitęsti savo įrašuose.

Bet tai nėra rodiklis, jei žmogui bus aktualu - jis viską ir perskaitys.

Išvada yra ta, kad reikia rašyti aktualią informaciją, kuri bus aktuali net ir dešimtmetį.

Juk asmeninės tirados iš tavo gyvenimo yra niekam neįdomios, todėl vienaip ar kitaip turėsi rašyti kažkokius patarimus, jei nori būti skaitomas! Bet jei moki pateikti tekstą, tai ir asmeninės tirados sueis.

Skaitytojo perspektyva

Matai, kai mes rašome. Mes dažniausiai norime kažką pasakyti, bet dažnas pradedantis blogeris ar rašytojas - daro vieną klaidą.

Jis pamiršta skaitytojo perspektyvą.

Skaitytojui neįdomu kokius sumuštinius ryte valgei ar kiek kartų buvai tulike nusišikt. Tai yra nesvarbu ir neaktualu, nebent šitas atvejis.

Galime pasakoti apie savo gyvenimą, savo asmenines istorijas ir kitokius dalykus. Iš tikro nuo tavęs priklauso ką ir kaip nori pateikti.

Bet jei rašysi akcentuodamas save, tai daug skaitytojų neturėsi.

Iš to seka, kad skaitytojo perspektyva yra labai svarbi.

Visada galvok, kad tavo raštą kažkas skaito, negalvok taip, kad tu parašai ir niekas neskaito, nes kam tada išvis rašyti, jei savo rašto netaikai jokiam skaitytojui - rašyk privatų dienoraštį.

Visi mes pradedantys rašytojai, galvojame, kad bet kokį tekstą žmonės skaito, bet tas nėra tiesa. Ypač internete žmonės ieško informacijos, jei sugebi pasiūlyti informaciją, kuri yra aktuali skaitytojui - tuomet tu laimėjai.

Neatsižvelgdamas į skaitytoją - nieko nepeši.


Forsuok

Jo, vakar rašiau apie neforsavimą.

Šiandien rašau apie forsavimą.

Supranti kaip yra - nestumsi savęs į priekį - nieko nepasieksi.

Jei esi rašytojas, susikurk dieninį žodžių kiekio tikslą, kurį išrašysi nepriklausomai nuo sąlygų

Kai įpranti rašyti, tu tai gali daryti be jokio įkvėpimo, nes rašymas yra ne kas kita kaip įpročio reikalas. Ir rašyk taip kaip kalbi, nes kalbėti visi gerai mokame.

Toks vienas dalykas, kuris yra su rašymu yra tas... kad knygos, įrašai ar moksliniai darbai patys nepasirašo.

Todėl turėsi sėdėti ir brūžinti, kol padarysi savo užsibrėžtą darbą.

Neforsuok

Žinai, kartais atrodo, kad reikia kažką parašyti. Kažką atnaujinti.

Bet esmė tokia, kad rašydamas daug - prirašysi be galo lėvo turinio, kurio niekas nenorės skaityti.

Todėl neapsimoka savęs forsuot ir stengtis kažką parašyti kiekvieną dieną. Lauk įkvėpimo, negrusk minčių į vieną jovalą - juk tavo skaitytojai laukia kokybiško turinio, o ne kažkokio šūdo kaip šitas įrašas.

Tavo kūrinys yra tavo atspindys

Mes atsispindime viskame ką mes darome.

Gyvenimas bėga, o tu tobulėji. Tačiau savęs neapgausi. Jei esi nevykėlis ir savimi netiki, tai niekas neateis ir nepradės tavimi tikėti ir sakyti, kad tu nesi toks nevykėlis koks atrodai.

O kai tu savimi tiki, bet vistiek esi nevykėlis pagal visus žmonių nustatytus standartus - tuomet tu vėl iš to nieko negausi.

Žmonės tiki tik sėkmingais ir kažko pasiekusiais žmonėmis, tačiau visi mes pamirštame, kad pačioje pradžioje mes visi gimstame vienodi.

Vienas baigęs mokslus visada atrodys geriau negu tas, kuris nėra jų baigęs.

Taip gaila, bet dabartiniai žmonės vienas kitą vertina pagal statusą. Jei yra kas tavim tiki - tuomet atsiras tikinčiųjų daugiau, bet jei tu neatrandi tikinčiųjų - tada jų staiga iš niekur nepridaugės.

Šiais laikais labai sunku surasti pasekėjų, kai esi nežinomas žmogus.

Kai gyvenimo depresucha atsispindi tavo kūryboje ir tu kaip menininkas, jei taip galima tave pavadint, niekur nejudi. Tu stovi vietoje. Nepaisant išrašytų žodžių tavo kūryba stovi vietoje.

Kurti meną yra sunkus dalykas, ypač, kai tavimi niekas netiki ir tau nesuteikia šanso.

Mes visi užaugome skirtingi, domimės skirtingais dalykais, kuriame skirtingą meną, tačiau vėlgi viskas prasidėjo nuo mažų žingsnių - o dabar žiūrėk kokie mes.

Vienas sėkmingas lenktynininkas, kitas nuostabus dailininkas, o tu nevykęs rašytojas.

Ir tu negali savęs kaltinti, kad kažko nepadarai iki galo.

Visi rodikliai rodo, kad tu stovi vietoje.

Tu kankiniesi, galvoji iš to nuobodulio rašysi eiles, bet tu gerai žinai, kad eilių rašyti tu nemoki.

Kai kurie dalykai nepriklauso nuo tikėjimo, tai mūsų talentai. Juos reikia pastoviai dirbti.

Po truputį eini iš proto, nes negauni reikiamų rezultatų, nes nematai prasmės, bet giliai žinai vieną dalyką - jei sustosi - viskas mirs.

Jau tūkstantį kartų buvau toje vietoje, kai atrodo viskas beviltiška, kai netiki savo menu ir kai norisi viską mesti - ištrinti ar sudeginti ir vėl po kažkiek laiko - pradėti viską iš naujo.

Rašai, trini, rašai trini. Pieši išmeti. Toks jausmas, kad siela ar protas netobulėja.

Juk viskas būtų žymiai lengviau, jei tu būtum įvertintas.

Jei kiekvieną tavo žodį kažkas girdėtų, O dabar - tu pieši ir niekas nemato, tu rašai ir niekas neskaito. Tu kuri ir įdomu tik kažkam. Toks jau to užsidepresavusio žmogaus gyvenimas.

Turi svajonių, bet realybė jas sutrypia ir jei tu galvosi, kad vėliau - to niekada nebus, bet jei tu pasiduosi - to irgi nebus.

Tas, kuris kažką kuria visada susidurs su pasipriešinimu. Ne visiems duotas lengvas kelias, bet leisk sau kurti šūdą, nes šūdina kūryba kartais virsta menu - jau tą žinome iš praeities.

Kartais turi praeiti tam tikras laikas, kad mus įvertintu, bet jei manęs paklaustų kaip man sekasi rašyti - aš atsakyčiau - šūdinai.

Ne dėl to, kad rašau mėšlą, o dėl to, kad nerandu savo auditorijos.

Yra dalykai, kurie žmonėms patinka ir yra dalykai, kurie patinka man.

Ir jei šių dviejų dalykų nesuderinsi - nieko neturėsi.

Tu turi būti pastebėtas - kitaip nieko nebus.

Pasaulis visada girdi tuos...

... kurie kalba tai, ką pasaulis nori girdėti.

Žinai, jei siūlysi kažkokią alternatyvą visuotiniam mąstymui, tai toli nenueisi.

Aišku yra žmonių, kurie domisi alternatyva, kurie nori kitaip, bet tokių žmonių nėra daug.

Yra dalykai, kuriuos žmonės tiesiog nori girdėti.


  • kad jiems pasiseks ateityje, jei jie darys tą ar aną.
  • kad jie bus sėkmingi.
  • kad jie turės pinigų ir ateitis bus graži.
Mums visiems parduoda rytojų. Sako mums, kad ateityje būsime sėkmingi jei atliksime kelis paprastus žingsnius, bet pripažink, kiek iš 7+ milijardų žmonių sėkmingų tu žinai?

Kad gyventi išskirtinį gyvenimą - reikia būti labai konkurencingu ir pasiūlyti žmonėms tai, ką jie nori vartoti, ką nori klausyti, ką nori skaityti.

Aš supratau, kad sėkmė šiaip sau neateina. 

Didžioji dalis knygų tiesiog guli archyvuose ir laukia kol jas kažkas paims. Taip jau yra su tuo rašymu. Didžioji dalis muzikos nėra populiari, tačiau jį egzistuoja ir visi jie bando prasimušti.

Norint prasimušti - reikia pažinčių, reikia žmonėms patikt.

Tie, kurie varo alternatyvą dažniausiai nebūna prasimušę.

Tie, kas mato pasaulio beprasmybę yra tie, kurių reikėtų klausyti. 

Tačiau mes klausome sėkmingų žmonių, kurie turi statusą, nes jie visada mums sako, kad mes galime pasiekti savo svajones - juk mums to ir reikia - pasiekti savo svajones.

Gali blaškytis po pasaulį, daryti vieną ar kitą dalyką, tačiau pačiam gale suprasi, kad yra dalykai, kurie tau sukelia emocijas ir jausmus ir dalykai, kuriems tu esi apatiškas ir nematai prasmės juos darant.

Taip jau yra - mus pasirenka vienas dalykas, tą dalyką mes ir darome.

Įsivaizduok žmonės galėtų daryti tai ką jie iš tikro nori ir jiems nereikėtų galvoti, kaip čia uždirbti pinigų, kad išgyventi.

Jei žmonės iš tikro būtų laisvi, mes gyventume visiškai kitokiame pasaulyje. 

Yra dalykai, kurie žmonėms patinka ir jie su jais rezonuoja ir yra dalykai, kurie žmonėms nepatinka. 

Sunkiu darbu aš niekada netikėjau, nes žmonės pradirbę visą savo gyvenimą turtų didelių neuždirba - uždirba tik tiek, kad mėnesį galėtų pragyventi. Nuo algos iki algos ir tai vyksta visame pasaulyje.

Pinigai tik turtingiems, darbas tik vargšams. 

Niekada nedirbt projektuose, kurių tu nevaldai ir kurie tau nepriklauso, bent taip sako turtingas tėvelis, tačiau kaip tu sukursi savo projektą, kai neturi pinigų? 

Vienintelis dalykas, ką gali padaryti, tai rašyti, kai neturi visai pinigų, bet garantijos, kad parašysi kažką gero beveik nėra. Parašyti kažką gero ir perkamo reikia turėti talentų ir patikti žmonėms.

Knygą parašyti neužtenka, reikia, kad ją pirktų.

Sėkmingi parduoda dar daugiau, kai tuo tarpu neatrasti - rašo ir rašo ir nieko nebūna. 

Gali valandų valandas praleisti rašydamas kokį tinklaraštį ir nematysi rezultatų, kai tuo tarpu kiti jau džiaugiasi rezultatais po pusmečio. 

Ir tai yra todėl, kad jie žino ką žmonės nori skaityti, tačiau man asmeniškai, tie žinomi tinklaraščiai neįdomūs, nes gi jie rašo nūbams. Labai sunku rasti kažką gilaus ir prasmingo internete - tai beveik neįmanoma, nebent atsitiktinumo dėka. 

Ar tai kas nepopuliaru yra neverta skaitymo? Čia yra gilus filosofinis klausimas - kiekvienas žmogus renkasi tai, ką jis nori skaityti ir čia nieko nepakeisi.

Tam, kas sukuria kažkokią vertę atpildas yra garantuotas, bet populiarumas ne. 

Vieni žmonės tiesiog nori rašyti, kiti nori pasakoti, o treti nori kitiems padėti. 

Rašyme viskas priklauso nuo to, ką tu nori padaryti su savo "talentu".

Jei negali susimokėt rašydamas už nuomą - talento tu neturi, bent taip sako styvenas kingas.

Bet rašymas visada gali būt hobis. Kuo daugiau tu parašai - tuo didesnė tikimybė, kad tave kažkas ras.

Bet nereikia tikėti, kad internete yra žmonės, kurie nori, kad tu būtum sėkmingas. 

Suburti savo auditoriją yra ne vieno mėnesio ir ne vienų metų darbas, aišku yra sėkmingi, kuriems pasisekė, bet visiems kitiems, tai ilgas ir nuobodus darbas - ypač jei sakai tai, ko žmonės nenori girdėti ir bandai pralaužti ledą ar įsiūlyti kažkokį naują mąstymą.

Sąlygos

Viskas gyvenime priklauso nuo sąlygų, kuriose mes gyvename.

Gali iš tikro tikėtis daug, bet reikės keistis. Tačiau mes, kaip ir dauguma žmonių - nesikeisime, nes iš esmės yra gerai ir taip.

Yra dalykai, kurie Lietuvoje tiesiog neveikia.

Viską išbandęs savo gyvenime žmogus greičiausiai turės susitaikyti su savo gyvenimu, nes žinai gali stengtis ir daryti, o tavo pastangos nebus įvertintos.

Tada belieka tik mesti ką pradėjęs.

Gaila, bet tenka pripažinti, kad gyvenimas, tai belekokių įvykių visuma. Gyvenime nėra jokios prasmės ir taip toliau - jau daug mąstytojų apie tai mąstė.

Jei gyvenimo prasmė būtų būti sėkmingu ir gyventi išskirtinį gyvenimą, tai tada visi galėtų tai gauti. Bet didžioji dalis žmonių yra nematomi ir nežinomi, tad tikėtis, kad pats tapsi žinomas ir matomas yra labai absurdiška.

Kažkaip tie žmonės, viską primeta, kad viskas nuo mūsų priklauso, tačiau aš esu įsitikinęs, kad neesame savo likimo kalviai - nors ką aš žinau.

Gyvenimas tiesiog bėga, o tu pagal duotas sąlygas bandai išgyventi.

Užauginti kultūros

Tas, tiesa, kad esame užauginti ir suformuoti mus sukančios kultūros.

Mes vertiname ne tai ką norime, o tai ką mums liepia.

Vertiname daiktus, kurių prasmė yra sugesti. Vertiname žmones pagal tai, ką jie yra pasiekę ir visada žiūrėsime į jų statusą - nes taip mus išmokė.

Jei pasaulis būtų normalus - visi būtų lygūs ir laimingi, bet dabar kai skirtingos ir didžiosios šalys valdo didžiąją dalį resursų - tai gaunasi taip, kad jos ir bus turtingos, o kitiems belieka tik skurst.

Tikėti politikų, religinių lyderių, ir turčių pezalais yra nesąmonė.

Šitas pasaulis yra kupinas šlamšto ir iliuzinių idėjų.

Jau seniai aišku, kad konkurencija nepriveda prie nieko gero.

Tačiau reikalas toks, kad net patys protingiausi žmonės nesugeba pakeisti pasaulio, nors ir šviečia žmones trisdešimtmetį. Tai yra todėl, kad viskas priklauso turčiams ir politikams, o ne protingiems žmonėms.

Gyvenimo išmintis

Visą gyvenimą norėjau būti žinomas rašytojas. Norėjau kažką parašyti, galvojau, kad galiu ir parašiau, tačiau išleisti nepavyko.

Reikia pripažinti, kad rašymo standartas yra gan aukštas ir į jį įtaikyti yra labai sunku. Ypač kai beveik nieko neskaitai, kai neturi fantazijos ir kai esi visiškas beraštis.

Gyvenimas ėjo ir sukaupiau kažkiek gyvenimo išminties.

Supratau, kad žmonės vertina vienas kitą pagal pasiekimus. Kuo esi sėkmingesnis - tuo daugiau žmonių tave vertina, nors tavęs visiškai nepažįsta.

Darbas ne visada atneša vaisių ir gali dirbti savarankiškai kiek nori - jei žmonėms nepatiks tai, ką tu darai - tu taip ir toliau sėdėsi be pinigų.

Gyvenimas sukelia depresiją, nes ne visada gyvenant išsipildo svajonės. Esminis dalykas yra patikti žmonėms, būti konkurencingu ir nuolat kelti savo kaip asmenybės lygį. Reikia pastoviai mokytis.

Moterys vertina žmogų pagal jo statusą, o ne pagal jo asmenybę - dar nesutikau tokios moters, kuri mane mylėtų tokį koks esu - visos jos kažko reikalauja. Jei esi neturtingas - turtingos moters nerasi.

Jei esi neturtingas, storas ir apsileidęs - nerasi jokios moters, nebent tokią pačią, kuri atitiks tave, bet tu jos nemylėsi ir ji nemylės tavęs.

Ir jei susirgsi psichine liga - gyvenimas nebebus toks, koks buvo seniau. Pasikeis viskas, tai ką tu žinojai ir kuo tikėjai taps nesvarbu.

Realybėje, kai kurie dalykai nuo tavęs nepriklauso. Jei gyvenimas ir turi siužetą - didžioji dalis įvykių yra tiesiog kažkoks atsitiktinumas, kurio neapsimoka sureikšminti.

Jei mokykloje nebuvai populiarus, neturi jokių ypatingų talentų - žinomas nebūsi, kad ir kiek dirbsi, o jei dar tavo realybės suvokimas yra kitoks - jis žmonėms nepatiks.

Dažniausiai tu mėgsti vienus dalykus, o žmonės mėgsta kitus dalykus.

Pats savęs gali nevertint pagal nustatytas normas, tačiau žmonės vertins pagal nustatytus standartus ir tu nieko nepakeisi.

Labai svarbu kaip tu atrodai kitų žmonių akyse, nes jie yra tie, kurie tau mokės pinigus. Jei atrodai nekaip - pinigų tu negausi. Jei esi charizmatiškas ir turi aukštą emocinį intelektą bei esi gimęs geroje vietoje - sėkmė tau beveik garantuota.

Yra žmonės, kurie mėgsta žmones, tačiau jei tu iš pasaulio nieko negausi ir niekas tavęs nevertins palaipsniui pradėsi nekęsti žmonių, o po to ir viso pasaulio.

Neapykanta užvaldo, kai pradėsi visko nekęsti - negalėsi nieko sukurti, nes tai jausis tavo kūryboje.

Savim pasitikėjimas svarbu, bet per daug savimi pasitikėti nesveika, nes atsitrenksi į barjerą. Savim pasitikėjimas atsiranda nuo turimų rezultatų - jei nėra rezultatų - nebus ir savim pasitikėjimo. Jei yra kažkokie rezultatai - bus ir savim pasitikėjimas.

Savim pasitikėjimas nėra toks dalykas, kurį tu nusprendi ir jis būna.

Mūsų savivertė priklauso nuo išorinio pasaulio. Taip neturėtų būti, bet taip yra. Jei tau dešimt metų nesisekė - nesiseks ir ateinančius dešimt.

Gyvenime bet kokiu atveju reikės dirbt, ne dėl to, kad tu nori, o dėl to, kad reikia išgyventi ir mokėti mokesčius. Jei nenorėsi dirbti, tai tau siūlys eiti į mišką ir ten gyventi - tačiau miške žymiai sunkiau nei namie šiltai prie kompiuterio kažką rašyti.

Niekas negali tau uždrausti siekti to ko nori, tačiau rezultatų niekas negarantuoja. Gali pradirbti savarankiškai penkis metus ir nieko už tai negauti - man taip buvo, bet išsiverkiu, kad pasaulis neteisingas ir toliau dirbu.

Tikėjimas savimi irgi pradeda šlubuoti. Jei negauni norimų rezultatų yra tik du pasirinkimai - viską mesti arba judėti toliau - sėkmingi žmonės niekada nesustoja, tačiau jie būna pripažinti tik pačiam gale - kai jau viską atidirba.

Tai kaip mes gyvensim nulemia sėkmė. Viskas yra atsitiktinumas - pradedant tavo žiniomis ir intelektualiais gabumais ir baigiant pasaulio judėjimu ir idėjomis.

Juk negali klausyti muzikos, kurios nėra pasaulyje.

Tavo sėkmė priklauso nuo paklausos - jei tavo darbui nebus paklausos - nebus ir pinigų. Todėl geriausia kalbėt yra apie pinigus ir būdus kaip jų užsidirbt daugiau.

Šiuo metu žmonės yra labai materialūs. Žmonėms įdomi pigi pramoga, o ne intelektualūs pasisakymai. Juokas ir aktuali informacija valdo pasaulį.

Pasaulyje nieko nemokamo nėra, yra tik kompensacija už netektą darbingumą arba mažas pajamas.

Jei tavo organizmas šlubuoja - daugumos darbų tu nepadirbsi, ypač jei sakysi apie save visiems tiesą. Todėl savo sveikatą reikia saugoti ir nuo visų slėpti.

Niekam tu nerūpėsi, kol netapsi pripažintas. Skamba kiek pesimistiškai, bet tai yra tiesa. Didžioji dalis žmonių yra neįdomūs, tai matosi pagal jų pomėgius. Didžioji dalis žmonių nėra sėkmingi ir didžioji dalis žmonių dirba kitiems, o ne sau - nes kitaip nemoka.

Niekas tau nedraudžia nekęsti žmonių arba juos mylėti ir puoselėti, tačiau šiais laikais žmonės puoselėja daiktus ir gatavi viską už juos atiduoti.

Žmonės nori būti vienas už kitą geresni ir kiekvienas siekia įrodyti savo tiesą.

Didžioji dalis pasisakymų internete yra subjektyvūs ir dažnai neatitinka tikrovės, kurioje mes gyvename.

Nėra knygos, kuri išmokytų gyvent ir pasiekt savo svajones. Visos jos moko dirbti ir būti produktyviu ir ieškoti galimybių kaip uždirbti daugiau.

Išorinė motyvacija yra laikina, vidinė motyvacija priklauso nuo rezultatų.

Pesimizmas yra užgyventas, o ne įgimtas, kaip ir optimizmas.

Mūsų mintys yra pasaulio minčių kratinys ir mus suformuoja sistema, kurioje mes gyvename - tad iš esmės mes patys nepasirenkame kokie mes būsime, o esame suformuoti aplinkos.

Realybės sandaros ir struktūros mes pakeisti negalime, nors dauguma žmonių sako, kad mūsų potencialas neribotas ir neribotos smegenų galimybės - tačiau mes, kaip ir kiti gyvūnai turime tam tikras ribas, kuriuose mes gyvename.

Mes iš tikro nežinome kur mes gyvename ir nežinome kas mus sukūrė. Nežinome ar dievas yra, nepriklausomai nuo tiek daug tikinčiųjų.

Viskas pasaulyje yra išgalvota, kaip ir šitas tekstas.


Overnight Success

Naktinė sėkmė yra reali, tačiau dauguma žmonių tam ruošiasi nuo vienerių iki daugiau nei dvidešimt metų.

Esmė yra pasiruošimas, tai nereiškia, kad tu kažką padarai ir per naktį jau esi sėkmingas.

Greitai bus metai, kaip rašau šitą blogą ir populiarumu jis nekvepia, tačiau įdėtas įdirbis valandų valandos rašymo turi kažkada atsipirkt.

Aš tikrai netikiu, kad įdėtas darbas niekada neatsipirks. Tiesiog gal dar reikia laiko - žinant faktą, kad ne viskas taip greitai. Aišku, kai kurie išpopuliarėja greičiau - kiti lėčiau, bet visa esmė yra tame, kad reikia padaryti įdirbį kažkokį - be įdirbio tu neišpopuliarėsi.

Reikia ir marketingu užsiimt ir kitais dalykais.

Tikiu, kad savo imperiją reikia statyt lėtai ilgai ir užtikrintai, tačiau būna akimirkų, kai tiesiog nusibosta kariauti su realybe ir norisi pasiduoti, bet kai pagalvoji - kam tiek ilgai dirbti, kad pasiduoti ir ant pačio galo nieko neturėti.

Aišku darydamas kažką, tai tu negauni jokių garantijų, kad pasiseks.

Tiek daug laiko sukišta - ir tu visiškai nieko už tai negauni, tai pala - kur tas kompensavimo dėsnis?

Juk kodai, kuriuos sukiši į matricą su kažkuo rezonuoja.

Mano problema šiuo metu yra ta, kad mano įrašų neranda reikiami žmonės. Google paieškos sistema mano blogo nevertina, tačiau, kai pradės jį vertint tada ir atsiras srautas - nepamirškim tokio dalyko, kad aš savo įrašų nereklamuoju ir niekam nekišu - tikiu, kad tie, kurie norės mane surast - suras.

Neužtenka būti žinomu, reikia būti populiaru ir turėti savo auditoriją - tik tada pasirodys kažkokie pinigai, kažkokia sėkmė ir taip toliau.

O tada, kai ateis laikas išpopuliarėsi per naktį.

Apie motyvacines knygas

Motyvacinėse knygose rašo, kad lengva nepasiduot, kad lengva siekt, kad reikia tikslą turėt, kad lengva ten užsidirbt.

Bet aš supratau, kad kai esi sėkmingas, tai lengviausia apie tai kalbėt

Viskas paprasta

Sėkmingi tau sakys, kad viskas priklauso nuo tavęs ir tu gali būti sėkmingas.

Nesėkmingi sakys tau, kad tu negali būti sėkmingas.

Keistas dalykas

Pabudau po keisto sapno.

Pradžioje, kai pradėjau suprasti, kad sapnuoju - sapne visiems sakydavau, kad tai sapnas ir niekas netikėjo, bet po kažkiek laiko sapne esantys žmonės pradėjo manimi tikėt, kad jie irgi yra mano sapne.

Tačiau, kai sapne pasakiau, kad tai yra programa ir, kad mes gyvename programoje - mane išjuokė ir išvadino nesveiku - mergos pabėgo.

Tai kokia tikimybė, kad žmonės supras realybėje, jog gyvena programoje.

Čia aišku viskas priklauso nuo to kaip tu suvoki pasaulį ir kaip jį interpretuoji.

Kol esi sapne, tai tarytum viena programa, tačiau kai atsikeli - tai jau kita programa.

Sapno siužeto nepakeisi, o tiesiog jei esi sapne sąmoningas ar nesąmoningas - tu reaguosi į stimulus.

Tas pats ir su realybe, aš aišku nesakau, kad mes neturime laisvos valios ir esame sistemos vergai, tačiau kokia tikimybė, kad viskas kas vyksta gyvenime yra iš anksto nuspręsta.

Tu tik gimsti į gyvenimą ir prasideda siužetas, kurio tu nepakeisi. Nepakeisi savo kūno, nes kūnas adaptuojasi prie gyvenimo. Sportuosi ir bėgiosi - būsi lieknas. Nesportuosi - būsi storas, čia su sąlyga, kad į storumą linkęs kūnas.

Tu juk nežinai, kas dedasi kitų žmonių galvose ir apie ką jie galvoja. Todėl iš esmės matrica yra nenuspėjama, bent jau man iki tam tikro lygio. Jei žmogus rūko, tai tu jau žinai, kad jis ankščiau ar vėliau užsitrauks kita cigaretę.

Kitas dalykas, kuris patvirtina, kad gyvename sistemoje programoje yra tas, kad nuo realybės, kaip ir nuo sapno  galima atsijungti ir patekti dar į kitą realybę - čia kai patiri psichozę.

Prieš psichozę aš buvau kaip ir visi - aš nemačiau ir nesupratau, kad gyvenu kažkokio lygio matricoje. Nes iš esmės, tokį dalyką - tik neigsi, jei nesupranti.

Viskas po truputį tampa aišku, kad žmonės nesupranta, nes nebuvo atsijungę nuo realybės. Juk kai būna haliucinacijos, tai juk smegenys pripiešia realybę - todėl patyręs pripieštą realybę pradedi abejoti realybės realumu.

Nesakau, kad viskas netikra ir nerealu - realus dalykas yra tik tavo pačio patirtis. Visa kita yra išgalvota. Bet jei pakankamai daug žmonių tiki - tai tampa, kaip ir tiesa.

Čia tas pats su religija - niekas dievo nematė ir nuo dievo nieko negavo - bet va yra žmonės, kurie meldžiasi ir jiems gerai - juk aš nesakau, kad tai yra absurdas ar nesąmonė. Nors irgi juokas ima, nes visa religija yra išgalvota.

Viskas veikia pagal kažkokius algoritmus - čia yra faktas, nes jei nebūtų algoritmų, tai gyvybė nesusikonstruotų iki tokio lygio kokį turime dabar.

Niekas juk iš esmės nesusikuria, todėl gali būti taip, kad arba kažkokia aukštesnioji jėga sukurė realybę, bet tai būtų šiek tiek nesąmonė, nes kas tada sukūrė aukštesniąją jėgą? Arba gali būti taip, kad pati visata yra intelektualia ir save kurianti - ta prasmė sukurė save tam, kad save patirtų.

Dar vienas variantas, kad tas, kuris patiria realybė yra kaip ir pagrindinis veikėjas sistemoje, bet kai kažkas kitas pasako, kad yra pagrindinis veikėjas ir tu egzistuoji tik jo sąmonė, o pats neegzistuoji, tai būna labai juokinga. Tačiau tokio dalyko niekada nežinosi, nes negali patirti realybės ne savo kūne - tiek, kiek aš kol kas žinau.

Viskas yra labai įtikinamai sukurta, todėl galima sakyti, kad egzistuoji tu ir sistema, kuri veikia savaime.

Juk norėdamas surasti moterį tu negali priversti, jos tave mylėt. Negali kito žmogaus įtikint, kad tau duotų pinigus už kažką, kas jam visiškai nereikalinga. Ir mūsų visas gyvenimas priklauso nuo stimulų, kuriuos mes gauname iš sistemos. Jei tau savaime veikianti sistema neduos nieko, tai tu nieko ir neturėsi ir tai yra faktas. O jeigu duos, tai turėsi - gali duoti žinias, galimybes ir žmones, kurie tau pritaria. Žinios yra toks sąlyginis dalykas, nes tu negali gauti žinių, kurių nėra arba, kurios yra virš tavo suvokimo. Turi tam tikrą protą ir tu neįkiši daugiau nei telpa. Čia tas pats kas į dvi litrinį indą pilti tris litrus vandens - vienas litras garantuoju netilps.

Mes turime fizinius apribojimus, taip pat ir protinius, nors daug kas tau pasakys, kad smegenys yra neribotos, nes žmonės to nori ir jie tuo tiki, kad turi neribotą potencialą, bet kaip ir viskas, tai yra ribota.

Jei žmogus sėkmingas, tai jis išmano vieną sritį. Dažniausiai į kitą sritį jis nelenda.

Ką žinau, tai tik tiek, kad sistema veikia savaime, be jokios tavo pagalbos. Ir tu pats funkcionuoji be jokios pagalbos, kol patenkini minimalius fizinius poreikius. Mes reaguojame į stimulus ir jei stimulai dingtų - mes būtume visiškai atrofuoti nuo realybės. Neturėsi su kuo kalbėt nemokėsi kalbėt, neturėsi kur eit nemokėsi vaikščiot.

Viskas yra informacija, kuri sukelia tam tikras reakcijas - ignoravimas irgi reakcija.

Objektyvus pasaulis skleidžia informaciją, kuria mes apdorojame savo pojūčiais - rega, klausa, uoslė, skonis, ir kūno prisilietimai - gal yra daugiau, bet tai neaktualu - kai patiri psichozę tave sensorika pradeda apgaut. Tu pradedi matyti, girdėti ir užuosti to ko nėra ir dar prarandi kontrolę, nes reaguoji į stimulus, kurių nėra objektyvioje realybėje, o tik subjektyvioje.

Iš to seka tai, kad objektyvus pasaulis iš tikro egzistuoja, kiti žmonės yra taip pat realūs ir taip toliau - bet tai gali būti tik realybės pojūtis. Tu negali išeiti iš savo kūno, iš savo smegenų ir tai reiškia, kad niekur kitur tu neegzistuoji. Mirus bus tamsa - tik klausimas kiek laiko, nes neegzistuojant, kaip ir miegant laikas išsikreipia, todėl esu linkęs mąstyti, kad į egzistenciją galima bus ateiti dar kartą. Žinant faktą, kad jau vieną kartą čia buvome.

Žinant faktą, kad subjektyvią realybę galima patirti tik vieną vienu metu. Galima teigti, kad žmogus, kuris patiria subjektyvią realybę yra pagrindinis tos realybės veikėjas. Tai reiškia, kad yra kažkoks siužetas, kuri turi patirti subjektyvios realybės veikėjas. Tai arba atsitiktinumas arba ne. Jei tai atsitiktinumas - reiškia, kad mes čia ne tam, kad patirtume kažką specifiško ar asmeniško. Jei tai ne atsitiktinumas - tai mes tam, kad patirtume būtent tą skirtą rolę.

Kitas dalykas informacija. Visa informacija, kuria tu gauni yra asmeniška - tik tavo akims ir tik tavo protui, tačiau per ilgą gyvenimo ciklą smegenys sukūrė filtrus, kurie atriboja tai, kas yra tau neaktualu. Sukurta visiems, skirta tau. Nes jei gimtum kitu laiku - gautum visiškai kita informacija, kuri ir suformuoja žmogų taip, kaip jis yra šiandien.

Kiekvienas objektas - turi kažkokią reikšmę visatoje. Tai, kad tu sėdi ir nežinai ką daryt su gyvenimu yra minties problema, o ne sistemos - visi mes jaustumės nevertinami ir neįvertinami, kai iš realybės negautume tam tikro stimulo, kuris pakelia mūsų dopamino ir seratonino ( nežinau tiksliai kokių ten chemikalų) kiekį, tai reiškia, kad mūsų savijauta priklauso nuo cheminių elementų junginių mūsų smegenyse. Jei mes jaučiame, kad kažko negauname pagal savo vertę - mes jaučiamės blogai. Blogai jaustis yra natūralu. Emocinis skausmas, fizinis skausmas - visa tai sudaro kažkokį aspektą individo gyvenime.

Kai neatkreipi dėmesio, sunku pamatyti, kad objektyvus pasaulis veikia savaime. Mes prie to esame pripratę, todėl į tai nekreipiame dėmesio. Tačiau, kai tai suvoki - pasidaro šiek tiek lengviau, nes pradedi suprasti, kad kitaip būt tiesiog negali, nes tu realybės nekontroliuoji - tu tik save kontroliuoji, bet čia yra didelis klausimas ar mes save iš tikro kontroliuojame ir ar turime laisvą valią.

Pagal mane, tai jokios laisvos valios mes neturime, ypač jei yra kažkoks kūrėjas, kuris viską žino ir viską sukūrė - tuomet jis mums duoda siužetą ir sukurią jausmą, kad mes esame laisvi. Jei būtum laisvas galėtum nevalgyti, negerti, nedirbti, ir gyventi bet kur, bet kadangi mes turime fizinius ir emocinius poreikius, tai mes priversti juos tenkinti, nes priešingu atveju mes tiesiog numirsime.

O kadangi mes gyvename monetarinėje sistemoje, tai mes būsime priversti daryti kažką už pinigus tam, kad galėtume realizuoti dalį savo poreikių. Kadangi vienas žmogus negali išgyventi, tai mes visi veikiame, kaip didelis sisteminis organizmas - kuris save palaiko ir išlaiko. Jei mums nereikėtų rūpintis savo poreikiais ir gyventume ne monetarinėje sistemoje - tai mes būtume visiškai kitokie, tačiau yra kaip yra.

Daugelis žmonių yra pripratę prie tokios sistemos ir neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip, tačiau nereikia svaigti - yra kaip yra ir pasaulio tu, paprastas žmogau, nepakeisi. Iš to seka, kad mums belieka susirasti darbą ir prisitaikyti prie sistemos. Ankščiau ar vėliau sistema tave palauš, ypač jei neturi jokių talentų. Apmaudu, kad mažų vaikų svajonės dažniausiai neišsipildo.

Mirus sąmonė dingsta, nes ji neegzistuoja už kūno ribų. Tai ką sukaupi per vieną gyvenimą tampa neaktualu kitam gyvenime, jei jis bus. Jei mes žinotume, kad dar kartą gyvensime, tai jei gyventume prastą gyvenimą - pasikartume, ir pasikarinėtume iki tol, kol taptume sėkmingi, bet nežinia mus sulaiko. Jau taip esame užprogramuoti ir tai yra geras dalykas.

Jei kažkokiam žmogui lemta gimti, tai jis ir gims. Susiklostys tam tikros sąlygos, kurios leis jam gimti. Žinant faktą, kad kiekvienam žmogui gimti reikia dviejų žmonių, dviems žmonėms - keturių ir taip toliau, todėl pasaka, kad viskas prasidėjo nuo adomo ir ievos yra išgalvota. Aš aišku per daug į tuos raštus nesigilinau, todėl negaliu daugiau komentuoti. Tam, kad užpildyti populiaciją reikia minimum 100 žmonių, kažkas tokio. Todėl galima sakyti visi mes esame broliai ir seserys ir penkiasdešimtoje kartoje atgal mes turėjome bendrų giminaičių, bent taip sako mokslininkai ir tai yra gerai, bet niekas iki galo to nesupranta ir ką tai reiškia.

Apatiškame pasaulyje trūksta užuojautos vienas kitam, bet tai irgi yra nesvarbu, nes viskas vyksta natūraliai.

Dabar žiūrime į žmones pagal jų statusą, o ne pagal jų asmenybę, protą ir kitus dalykus. Kai matome statusą - iš karto žinome ar žmogus sėkmingas ar ne. Nesusiklostys tam tikros sąlygos ir neturėsi tu to statuso. Laikas, sugebėjimai ir aplinkybės nulemia dauguma dalykų.

Norėdamas pristatyti kažkokias idėjas ar naujus požiūrius susilauksi pasipriešinimo, nes visiems mums patinka komforto zona, kai mes neįtempiame savo smegenų, tačiau nesportuojančios smegenys atrofuojasi kaip ir raumenys, todėl yra būtina semtis naujų žinių ir mokytis. Norėdamas pakeisti savo gyvenimą susilauksi pasipriešinimo iš aplinkos. Juk darbo niekas negarantuoja - dėl visko pasaulyje reikia konkuruoti. Tačiau esmė yra bendradarbiavime, o ne konkurencijoje - bendradarbiaudami galime daugiau nei konkuruodami. Aišku, konkurencija leidžia sukurti geresnių produktų vartotojams, bet juk mes gyvename ne tam, kad vartotume ir po truputį žmonės pradeda suprasti. Tie amerikiečiai išvis tiek daug daiktų turi, ir vistiek jaučiasi nelaimingi. Vartojimas yra begalinis. Visiems visko reikia, tačiau kai kurie įžymūs žmonės sako, kad esmė ne šlovėje ir piniguose.

Jei žmonės negautų atpildo už tai ką daro, retas, kuris kažką darytų. Pasaulį valdo pinigai, o tas, kuris turi pinigų valdo pasaulį.

Todėl iš esmės pačiam reikia suprasti, ką darai, kur esi ir kaip veikia ta realybė, kurioje tu gyveni. Kartais mūsų darbai neduoda reikiamo rezultato - ir nieko čia nepadarysi, nebent įvyks stebuklas ir tu pasikeisi. Ir iš tikro pradėsi kurti kažkokią vertę, bet ne tame esmė. Tiesiog gyveni ir žvengi.



Žinutė

Viskas: populiarumas, sėkmė, srautas, šlovė ir pinigai priklauso nuo to - kokią žinutę siunti.

Nesakau, kad visi gali pasakyti kažką unikalaus ir naujo. Tokių yra mažai, bet niekas nedraudžia sakyti to pačio - kuo daugiau žmonių kalba tam tikromis temomis tuo geriau, nes tai priverčia žmones šviestis ir keistis.

Jei tavo žinutė prasta - tu nesulauksi jokių rezultatų - bent jau greitu laiku.

Aš neabejoju, kad visi mes norime geresnio pasaulio - juk nuo mūsų priklauso koks pasaulis bus.

Internetas parodė, kad pasaulis labai mažas. Internetas suartino žmones. Visa pasaulio informacija tapo lengvai pasiekiama - ir tai geras dalykas.

Tačiau bet kas ir internetui netinka - žmonės nori kokybės ir gerų idėjų ir gerų įrašų ir taip toliau.

Kuo toliau - tuo žmonės bus išrankesni informacijai. Garantuoju





Dėl ko verta būti rašytoju

Įsivaizduok, tu parašai gerą knygą ir tampi pripažintas, juk tada atsiveria visas galimybių horizontas. Pripažinimas visada lygus pinigams.

Tai skamba įdomiai, lengvai ir užtikrintai.

Tačiau nereikėtų rašyti dėl šlovės, dėl pinigų, dėl moterų ir kitų dalykų, nes tenka pripažinti, kad rašytojai, kurie ilgą laiką nemato rezultatų - pasiduoda. Ir man teko pasiduoti ne vieną kartą, bet po kiek laiko grįžtu ir toliau rašau.

Rašymas yra pašaukimas - tu arba rašai, arba ne.

Žmogui niekas negali uždrausti rašyti, jei jis nori tai daryti.

Apsti temų įvairovė suteikia galimybę rašyti bet ką. Tačiau ne viskas yra skaitoma, nes labai sunku surasti savo auditoriją, kuriai tu būsi įdomus.

Rašymas be abejo lavina mąstymą ir fantaziją - jis taip pat suteikia galimybę tapti žinomu tam tikroje žmonių rinkoje. Mokėti rašyti, tai didelis privalumas prieš tuos, kurie tingi ar nenori rašyti

Rašydamas tampi geresnis komunikatorius, nes rašymo esmė yra dalintis idėjomis, pasiūlymais ar kritika, išgalvotomis arba neišgalvotomis istorijomis bei kitomis žiniomis.

Rašymas, tai darbas ir pramoga, kuri nieko nekainuoja - tik tavo laiką

Auditorija prieš knygą

Tada dar kai buvau pradinukas rašytojas parašiau knygą ir neturėjau jokio supratimo apie knygas, jų leidybą ir kitus biznius, kur žmonės tiesiog nori iš tavęs užsidirbt šaibas.

Nusiunčiau į kelias leidyklas ir atmetė mano knygą, tai aš ją įdėjau į internetą.

Pagalvok - niekas neuždirbs pinigų iš nežinomo autoriaus, nežinomos knygos ir taip toliau - todėl leidyklos atmetė - nesvarbu, kad knyga yra grynas prikolas ir parašyta visiškai ant prikolo.

Supratau tokį dalyką, kad pradžiai - prieš rašant bet kokią knygą - reikia susiburti sau auditoriją, kuri skaitys ar pirks knygą.

Tada aš galvojau - parašai ir viskas - job done.

Ir gali dar vieną rašyt, ir kitą. Bet esmė yra auditorijos subūrimas.

Tai galima padaryti rašant kasdienį tinklaraštį. Ir vienas žinomas žmogus sakė, kad knygą reikia promotint tris metus prieš jos išleidimą - tai va.

Tu atsisėdi ir diena iš dienos buri sau auditoriją. Nes pripažinkim - niekas neskaito nežinomų autorių, visiems reikia kažkokių rekomendacijų ir taip toliau.

Supranti, jei tu rašysi tinklaraštį ir jis rezonuos su skaitytojais - tu turėsi galimybę suburti kokį 100 ar 1000 žmonių į krūvą, kurie tiesiog bus apakę nuo tavo taip vadinamo talento.

Aišku auditorijos subūrimas nėra lengvas dalykas. Čia viskas priklauso nuo tavo rašymo sugebėjimų, rašymo stiliaus ir rašymo temų.

Kai žmonės tavęs nežino - jie nemokės ten 20 litų už knygą, kuri yra pasityčiojimas iš modernios visuomenės. Ar kažkoks žvengas.

Todėl prieš pradedant rašyti knygą - būtina susiburti kažkokį bendraminčių klaną ar sukurti sektą, kuri tavim tikės ir pirks ar skaitys tavo knygą.

Kol neturi auditorijos, tai nelabai išreklamuosi savo knygą - nu kur tu įdėsi ją? Į linkomaniją? Parsisiųs apie 200 žmonių iš kurių skaitys tik 1 procentas, nes tie žmonės kurie viską siunčiasi nebus tavo auditorija.

Kitas aspektas yra tas, kad duosi vieną knygą ir žmonės tave pamirš, jei neturėsi kito materialo.

Taip jau yra. Sėkmei reikia būt pasiruošusiam. Ir rašyme, kaip ir bet kokiam dalyke reikia įdirbio.

Supranti, kol nesi sėkmingas - visiems ant tavęs nusispjaut - tokia ta rašymo industrija, kol žmonėms neįrodysi, kad tai ką tu rašai yra zajabys, tol jie tavimi netikės.

Ir buriant savo auditoriją reikės kantrybės, nes auditorijos per naktį ar per mėnesį nesubursi.

Gali išreklamuot savo tinklapį, bet tu tiesiog išmesi savo pinigus - žmonės turi eit pastoviai į tavo tinklapį ir skaityt, tai reiškia, kad jie turi tave rast per paieškos sistemą kažkaip arba per kitų rekomendacijas.

Ką tu sėdėsi ir spaminsi savo linkus į tinklaraštį? Čia yra visiška nesąmonė, todėl geriau yra rašyti ir kurti daug įrašų, kurie turi kažkokią vertę tavo auditorijai.

Iš tiek daug temų ir variantų - gali rašyti išties apie bet ką.

Ir kai tik tu pats suprasi, kad esi vertas skaitymo - tada pamatysi visai kitus rezultatus.

Aišku žmonės irgi turi tave pastebėt, bet auditorija susiformuoja su laiku - tau tereikia tik rašyti ir jei tavo raštas yra išties geras, toks koks turi būti - paieškos sistema tau atves labai daug žmonių, čia tik laiko klausimas.

Visi žmonės ateina iš paieškos sistemos arba iš kitų šaltinių rekomendacijos iš niekur kitur srautas neeina.

Sunkiausia rašant yra priversti kitus žmones tavimi tikėti ir tave reklaminti. Pačiam save reklamuoti yra nesąmonė - aš jau daug kartų tuo įsitikinau. Ne tame esmė

Internetinio rašymo esmė yra kurti vertę savo auditorijai - kuo daugiau tuo geriau.

Ir čia svarbu būti reguliariam - ar kartą per savaitę ar kiekvieną dieną - čia jau nuo tavęs priklauso, nes žmonės turi žinoti - kada tu parašysi.

Tik tada jie ateis.

Dar vienas aspektas yra tas, kad reikia specializuotis - jei rašai apie rašymą, tai apie tą tik ir rašyk ir nenukrypk nuo pagrindinės rašymo temos.

Patys prasčiausi blogai yra tie, kuriuose autorius rašo įvairiomis temomis, nes tada viena tema būna įdomi, o kita nelabai ir tokiu būdu nelabai išlaikysi savo skaitytojus.

Aišku kartais gali įmest kažką asmeniško ar taip toliau, bet ne tame esmė.

Blogo tikslas yra sukurti tinklapį, kuris yra kaip duomenų archyvas, kad žmonės galėtų visokiausių aspektų pasiskaityti tam tikroje temoje.

Po to aišku knyga. Čia dar vienas dalykas, kurį supratau. Jei jau subursi kažkokią auditoriją, tai tavo knyga turi būti ta pačia tema, kuria yra rašomas tinklaraštis, tai net gali būt geriausių įrašų kolekcija.

Nes jei žmonėms numesi kažką išvis ne į temą, tai jie nepirks ir neskaitys. Turi suprasti, kad tavo tinklaraštį žmonės skaito ne todėl, kad nori tave pažinti ir išklausyti visas tavo gyvenimo problemas ir niuansus, o todėl, kad tavo tinklaraštis sukuria kažkokią tai apčiuopiamą naudą, kurią jie gali pritaikyti praktikoje savo gyvenime.

Tavo blogas apie juos, o ne apie tave.

Aišku tinklaraštis yra asmeniškas dalykas, vieni sakytų, kad tai narcizų pomėgis - gal jo, gal ne. Bet jei skaitytojas neras jokios vertės ar kažkokių gyvenimiškų patarimų - tu neišlaikysi auditorijos.

Niekam iš tikro nėra įdomu, klausyti tavo pezalų, kaip tau nesiseka ir koks gyvenimas šūdas.

Reikia pripažinti vieną faktą - kad visi žmonės ieško naudos.

Tame tarpe ir aš. Man reikia auditorijos, kad galėčiau progresuoti kaip rašytojas, tai aš nusprendžiau rašyti tinklaraštį rašytojams, kurie yra užkibę taip pat kaip aš. Vieni aišku norės rašyti noveles, kiti dar kažką - ir aš čia neduosiu jokių how to patarimų, o tiesiog rašau tai su kuo pats susiduriu.

Viskas labai paprasta - nėra auditorijos, nėra sėkmės, nėra pinigų - rašyk tu ką nori, kaip nori ir kiek nori ir viskas susiveda į vieną tašką - auditorija.


Ambicijos

Tu gali būti ambicingas, bet jei išsikelsi tikslus prieš realybę - tau nieko nepavyks.

Mes gyvename realybėje, kuri kol kas dar yra reali.

Visi jaučiam, kad gyvenam ir taip toliau.

Todėl tikslus reikia išsikelti atsižvelgiant į realybę, nes priešingai realybė suės tavo ambicijas.

Gerai išties būti ambicingu.

Čia tas pats su rašymu. Esi ambicingas rašytojas turi ambicijų, bet jei nesugebėsi pataikyti į taktą, tai ir būsi toks prasčiokas rašytojas.

Aišku galima nusibukint ir bandyt savo žinutę pateikti paprasčiau - taip aišku susilauksi daugiau dėmesio.

Pasidarai labai nepopuliarus, kai pradedi demonstruoti savo intelektą - niekam nepatinka protingi žmonės, nes jie priverčia kitus jaustis kvailai.

Bet kokia prasmė yra įtikti kitiems ir nusivertint pačiam save - palaikyk aukštus standartus ir nesižemink - ateis laikas, kai kiti tave supras ir gal iš vienos pusės pavydės tavo sėkmės.

Jei niekas tavęs neskaito, tai nereiškia, kad tu rašai nesąmones ar šūdus - tiesiog tu neradai savo auditorijos, kuriai patiktų tavo taip vadinami pezalai.

Juk pagal tai ką mėgsta žmonės, galima suprasti - kokie tie žmonės yra. Visi mes matom kas yra populiaru ir kas pritraukia masės dėmesį ir jei tu taip negali - tai tu ir nebūsi populiarus.

Aš per savo rašymo "karjerą" jei taip galima pavadint supratau, kad rašyme svarbiausia atrast savo stilių ir savo balsą - nesvarbu ar tai populiaru ar ne.

Tas, kuris rašo iš širdies sukurs daugiau vertės, nei tie, kurie rašo tik tam, kad patenkinti savo skaitytojus.

Jei tu neskaitai naujienų, tai nereiškia, kad niekas jų neskaito.

Šiais laikais susilaukti dėmesio internete yra pakankamai sunku, ypač jei nereklamuoji savo rašomo dalyko. Niekas neateis ir nereklamuos tavęs už tave ir tikimybė, kad tave ras tavo auditorija yra maža.

Jei nereklamuoji savo rašto - tai tavo raštą už tave reklamuos Google, jei parašysi pagal tam tikrus raktažodžius ir taip toliau.

Niekas iš tikro negarantuoja, kad kažkas tave ras.

Bet kokiu atveju rašyti apsimoka, nes tai moko mus mąstyti ir gerina rašymo įgūdžius ir jei prie rašymo sėdėsi pakankamai ilgai - išmoksi rašyti taip, kad patiktų kitiems.

Tačiau jei vertinsi save pagal tai ką gauni - nusivilsi, rašai tarkim kokį dienoraštį, kaip aš - tai nereiškia, kad tavo dienoraštis prastas ar tavo mintys nekokios - tiesiog žmonės neskaito nieko nepasiekusių žmonių dienoraščių. O tu gali būt ambicingas ir trokšt būt žinomas ar populiarus ar turtingas.

Nesakau, kad taip negali būti, visa tai yra sėkmės reikalas. Jei tau nusišypsos sėkmė - rašydamas gali tapti milijonierius ir dėl to verta rašyt, bet žinai - didžioji dalis žmonių nėra milijonieriai nors ir rašo, kai kurie net per 40 rašymo metų nesugeba susirast auditorijos.

Ir čia ne dėl to, kad jie rašo blogai ar dar kažką - tiesiog jo auditorija nesugeba jo rasti, o ką jau kalbėt apie tuos rašytojus, kurie tapo pripažinti tik po savo mirties.

Kitas aspektas yra tas, kad žmonės, kurie ieško informacijos internete - jie neieško kažko šiaip paskaityt ir nuolat skaityt - aš irgi pakankamai daug blogų skaitau, bet nesu jų nuolatinis skaitytojas - tiesiog skaitau tą ką randu per Google. O jei paieškos sistema neišmes ir niekas nenumes linko, tai tu niekaip nerasi, kad ir kokia gera ta rašliava būtų.

Alternatyvi informacija niekada nebuvo populiari ir čia ne dėl to, kad tai šūdas ar dar kažką, o tiesiog žmonėms tai neaktualu - tik  vienetams.

Pripažinkim, kad žmonės skaito viską - juk ir mano šitos rašomos nesąmonės susilaukia skaitytojų srauto - aišku daug jų nėra, bet vistiek.

Jei žmogus nori rašyt, tai gi jam to niekas negali uždraus, o kai kuriems tai bus net naudinga. Ir visiškai nesvarbu ką ir kaip rašai - visada atsiras bendraminčių, kuriems bus įdomu.

O jei būsi įdomus personažas, kiti pradės apie tave kalbėt - vat ir viskas.

Aišku priversti kitus dalintis tavo idėjomis nėra taip lengvai, kaip iš pirmo atrodo, bet tai nereiškia, kad tai neįmanoma.

Jei nori rašyk - rezultatai ateis po to.

Bet sakau, rašymas, gal ir lengvas dalykas, bet tai sunkus darbas - valandų valandas sėdi prie kompo, bandai kažkam kažką įrodyt ir galiausiai lieki nieko nepešęs.

Internete yra apstu turinio ir kiekvieną dieną daugėja. Tarkim parašysi kokią idėją ir ją ras po kokių 10 metų, tai ką - nejaugi, tai reiškia, kad rašai veltui?

Problema su tinklaraščiais yra ta, kad mes randam tik tuos, kurie yra kažkiek geri, o tų, kurie turi potencialą būt geri - mes nerandam. Ir tai iš dalies demotyvuoja.

Tada dar kai nebuvau rašęs ir neišbandęs šito dalyko. Man atrodė, jei kiti žmonės gali rašyt ką nori ir būt skaitomi, tai kodėl aš negaliu, bet kai išbandžiau šitą dalyką supratau, kad ne viskas taip lengva, bet kadangi rašymas mane traukia - tai aš nesigailiu.

Užknisa ne rašyti, o nieko iš to negauti atgal.

Pagal visus tuos jing jang ir taip toliau - mano šitą darbą turėtų kažkaip kompensuoti ir tai bus arba vėliau arba to nebus niekada ir tu sužinosi tik tai - rašymas ir ne kitaip.

Gal reikia tam tikrą kiek informacijos parašyt, kad Google pradėtų tave vertint, gal reikia ant atskiro domeno tai daryt ir taip toliau - čia yra daug niuansų.

Esu skaitęs informacijos, kad žmonės 2-5 metus rašė be jokio rezultato ir po to tik pist rezultatai parėjo ir visokie apdovanojimai - nors žmonės patys pripažįsta, kad rašo nesąmones.

Tai, kad tu rašai kažkokią nesąmonę nereiškia, kad jinai nepatiks kažkam kitam.

Pagal mane tai visi rašo kažkokias nesąmones, tiesiog yra taip, kad kažkuriame lygyje tos nesąmonės su mumis rezonuoja. Yra daug žmonių, kurie neskaito, bet nereiškia, kad parašytos knygos ir išleistos yra šūdas - leidyklos nori iš rašytojų uždirbt pinigus, bet dabar kai gali rašyt į internetą beleką - tai tokių rašytojų belekiek - tos informacijos per akis tik skaityk.

Kodėl daugelis lietuviškų tinklaraščių yra negyvi, o gi todėl, kad rašytojai arba išsisėmė arba nemato prasmės rašyti, kai aplanko jų tinklaraštį tik 10 - 100 žmonių į dieną. Tinklaraštis iš esmės yra nišinis produktas - ne visi juos skaito, nes ne visi pasitiki autoriais ir Lietuvos tinklaraštininkai dauguma atvejų yra pasislėpę, tai kaip tu skaitysi tinklaraštį, kai tu nežinai, kas jį rašo.

Blogosfera yra socialus dalykas. Skaitome, tam, kad pažintume, skaitome tam, kad suvoktume ar kitaip įsigilintume į rašantį žmogų.

Aišku, jei tavo personažas nėra visuomenei patrauklus - maža tikimybė, kad būsi skaitomas. Bet ta tikimybė juk išlieka.

Rašant reikia savimi pasitikėti, nes nepasitikėjimas persiduoda per mintis. Supranti, jei savimi netikėsi - tai niekas tavimi netikės. Aišku, jei savimi tiki ir nieko už tai negauni - tas irgi atsiliepia tavo suvokime. Jei sakysi, kad rašai šūdą - visi ir galvos, kad čia šūdas.

Aš visas savo viltis sudėjau į blogosferą ir kai sužinojau, kad Lietuvoje niekas iš to neuždirba mane apėmė liūdesys - nu kaip taip. Net patys geriausi nieko neuždirba, tai ką jau kalbėti apie vidutiniokus ir taip toliau. Tada pradedi suprast, kad esmė yra rinkoje, o ne tame, kaip tu ten rašai. Kuo daugiau žmonių - tuo didesnė tikimybė, kad tave skaitys. Aišku tarp mirusių tinklaraščių tu gauni pranašumą ir gali tapti žinomas tam tikrame žmonių sluoksnyje.

Gali aišku pradėt rašyt angliškai, atsivers rinka, bet konkurencija didelė - ten tavęs išvis niekas neras.

Yra tiesiog dalykai, kuriuos reikia padaryti norint būti žinomu rašytoju ir jei tu to nepadarysi - niekada ir nebūsi žinomas, juk žinomumas priklauso ne nuo tavęs, o nuo kitų žmonių - jei jie tave mėgs, tai tu ir būsi žinomas nepriklausomai nuo to ką tu ir kaip tu rašai.

Ir jei nesi koks grafomanas ar hypergrafas, tai daug tu nerašysi - rašyti daug ir visaip yra kaip ir liga, kažkoks sutrikimas. Juk normalus paprastas žmogus nerašo, nes arba gėdijasi savo mintis parodyti kitiems arba jam tai tiesiog neįdomu.

Ir kai sudedi į kažkokį dalyką visas viltis, tada pradedi galvot ar išvis verta rašyt - stengtis ir taip toliau. Sveikas žmogus jau seniai būtų viską metęs. O tu išlieki - tu sėdi, tu rašai, tu kažkiek stengiesi ir visa tai atsispindi tavo rašte.

Nesakysiu kaip kam ką rašyt, nes pats nežinau. Tiesiog pasakysiu tiek, kad jei tu rašai tai nereiškia, kad šlovė tau garantuota. Šlovė yra sąlyginis dalykas, kuris priklauso nuo daugelio aspektų. Vieni tau sakys, kad tu negali rašyt, nes nesi baigęs univero. Kiti sakys tau, kad tavo raštas šūdas. Tretiems patiks tai ką tu darai - tai manau dėl jų ir reikia daryti. Ir nepaisant visko - tokių žmonių tik daugės, nes su laiku visi kam reikia tave atras ar per Google ar kitaip.

Jei turi spelingą kompe - tu gali rašyt ir reikšt savo idėjas. Net tavo gramatika nėra svarbi - svarbu, kad žodžiuose klaidų nebūtų, o jei ir pasitaiko, tai net ir tai nesvarbu yra - tiesiog reikia gerų minčių ar kažkokio kitokio palaikymo kitiems. Žmonės visada ieško žmonių su kuriais gali rezonuoti.

Vienaip ar kitaip tu būsi pastebėtas, gal neįvertintas, bet pastebėtas būsi - tai yra neginčijamas faktas. Prie kai kurių minčių žmonėms tiesiog reikia pribręst - nesvarbu, kad tu nieko unikalaus nesakai. Ar kažką iš istorijos kartoji, tai yra nesvarbu.

Svarbiausia čia gal yra išsakyti savo poziciją ir atverti savo mintis kitiems, o jei dar mėgaujiesi rašymu ir esi koks grafomanas - tai ko tu savim abejoji?

Aišku pasiekt tam tikrą konkurencijos lygį nėra lengva.

Aš bandžiau rašyti pagal užsakymus, bet man tai nepatiko. Man labiausiai patinka rašyti laisva forma ir niekam neįsipareigoti - nei skaitytojui, nei užsakovui nei dar kažkam.

Tiesiog žinok kokiam žmogaus tipui nori perduoti žinutę - gal tu nori rašyt šizofilosofiją šizofrenikams - iš kur gi aš žinau. Gal nori rašyt rašytojams, kurie yra kažkur užkibę.

Iš vienos pusės rašyti dienoraštį yra gerai, bet iš kitos pusės tas dienoraštis nebus kažkam naudingas ir tu įsiremi į faktą, kad turi rašyt skaitytojams - nesvarbu ar tave skaito ar ne.

Rašytojo gyvenimas tikrai nėra lengvas ir rožėmis klotas. Aš kai pradėjau rašyti iš tikro tikėjausi daug gauti atgal, bet realybė kai trenkė per galvą - tai visos viltys ir lūkesčiai žlugo - gal iš vienos pusės tai yra gerai, bet iš kitos pusės tai apmaudu.

Kartais sėdi ir galvoji - kodėl vieni rašydami kažkokius šūdus susilaukia dėmesio, o tie, kurie turi ką iš esmės pasakyti yra niekam neįdomūs. Juokas iš tikro ima iš tokio dalyko. Supranti, kad esmė yra kiekybėje, o ne kokybėje - bet vienam kokybė, kitam šūdas.

Dirbi tas valandas ir tai atrodo kaip tikras darbas, nes tu ir stengiesi ir kažkiek mąstai, bet galiausiai lieki vienas su savo rašliava. Ir svarbiausia, kad nieko negali padaryt ir jei darysi tą patį per tą patį - reikalai nesikeis. Čia jau seniai įrodytas faktas.

Bet kaip sako viltis miršta paskutinė ir viltis durnių motina - tai realiai nežinai kaip yra ir nežinai kaip bus. Gal pats durnas, kad rašai ir stengiesi ten, kur nesi gabus. Gal pasauliui bandai įrodyti netuos dalykus, kuriuos reikia - čia nesuprasi.

Ir kai visą gyvenimą praleidi gilindamasis į kažkokius dalykus, kurie kitiems savaime suprantami - tai ką aš žinau, gal čia aš kažko nemoku?

Galybė idėjų ir galimybė klysti.

Tenka pripažinti, kad pasaulis apstus idėjų, visokių patarimų ir iliuzinių pasisakymų ir taip gaunasi, kad iš tikro sunku suprasti, kas vyksta ir kaip viskas turi ar turėtų būti.

Aš galvoju, kur mano kailis gyvenu kažkokioje šiaurėje ir neturiu kailio - turiu pirkt drabužius
Žmonės miršta iš bado, tai kur gamtos maistas? Man taip labai yra keista, kad žmogus priešingai nei visi kiti gyvūnai yra visiškai neprisitaikęs gyvent žemėje.

Maistą reikia pirkti parduotuvėje ir beveik visas maistas yra fabrikų pagamintas.

Aš tiesiog nesurišu galų, nesuprantu kodėl viskas yra taip, kaip yra.

Ir dar kai žmonės prirašo visokiausių dalykų, tai išvis protas susipisa ir nežinai kuo tikėt. Ar čia dievas visą šitą matricą sukūrė, ar kaip čia.

Kokia tikimybė, kad iš visų gyvenančių gyvūnų ir žmonių gimsiu aš čia Lietuvoje toks ir toks.

Vienintelis dalykas, ką apie save žinau, tai yra tai, kad turiu Identifikacijos pažymėjimą, kurio duomenys yra kaip ir viskas išgalvota.

Tačiau, tai kad gyvenu kažkokioje sistemoje yra faktas ir tas man neduoda ramybės.

Kuo toliau apie tai galvoju, tuo labiau susipisa protas. Esu matęs kitą realybės pusę, tačiau kas iš to, kai esi neadekvatus ir prarandi kontrolę.

Žinau, kad nesu kažkoks vergas, kuris turi kažkam tarnauti, tačiau, kai niekam netarnauji - tuomet nieko neturi. Kas nustato, kas bus populiaru, kas nustato, kas bus skaitoma, o kas ne?

Kas nustato, kas yra įdomu, o kas ne?

Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės turi daugiau galių nei aš. Aišku aš šitam gyvenime naujokas, nieko nepasiekęs, nes nieko niekad nesiekiau, tačiau vėl gi savęs klausiu, kodėl gimiau čia ir čia, o ne kažkur kitur ar kokios nors kitos rūšies. Kodėl negimiau su kailiu.

Mano gyvenimas, o gal ir visų, yra kažkokia mistika, kur ką internete skaitau - negaunu jokių atsakymų, tik kažkokių nuomonių ar žinių iš kitų žmonių subjektyvių pasaulių.

Aš tarkim jaučiuosi taip, kad žemė nėra mano namai. Nes esu visiškai neprisitaikęs čia gyventi ir esu priklausomas nuo kitų tam, kad galėčiau išgyventi. Kai tuo tarpu yra gyvūnai, kurie gali be kitų pagalbos išgyventi.

Atrodo, kad žmonės veikia panašiai kaip skruzdės - viena didžiulė sistema, kuri viena be kito išgyventi negali.

Balandžiai tarkim, randa maisto gamtoje arba koks žmogus pašeria turi kailį gyvena po balkonais ar tarp balkonų, skraido, drabužių pirkt nereikia, darbo irgi jokio nereikia.

Arba karvė išveda ją į pievą ir valgo sau žolę visą dieną, kai žmogus gali viską vartot, tik žolės negali valgyt nes skrandis nevirškina.

Aš apie viską skaitau ir vistiek nesurišu galų, nu kaip taip - arba čia kažkoks žaidimas, kuris yra kažkieno sukūrtas arba čia kažkokia nesąmonė.

Ir svarbiausia, kad niekas nežino kaip yra iš tikrųjų, o kai dar tave pradeda raut, tai išvis pasikeičia tas realybės suvokimas, kad pradedi nesuprast. Man seniau viskas atrodė natūralu, taip, kaip turi būt, bet dabar, po rovimo, išvis nesuprantu nieko.

Ir priėjau prie išvados, kad aš išvis neturiu smegenų ar proto, nes kai pažiūriu kas yra sukūrta aš chujeju. Aš net bulvių nemoku užsiaugint.

Ir kai gyveni komforte žinios, kurias galėtum įgauti atrofuojasi, nes nereikia nieko daryt. Nesi įsipareigojęs niekam savo įgūdžių negerini, o jei neturi įgūdžių reikalingų visuomenei tai neturi darbo ir pinigų ir taip gaunasi kad esi niekam reikalingas. Nei mergai, nei draugams.

Esi apribotas realybės, nes jei galėtum daryti ką nori, tai pradėtum keliaut ir taip toliau, o dabar gaunasi, kad darai tik tą ką gali. Vieniems dalykams trūksta technikos, kitiems dalykams žinių ir taip toliau. O dar jei kažką padarai, tai matrica apriboja, nes yra dalykai, kurių tu nežinai. Tu gi nežinai, kas patiks matricai ir ko jai reikia.

Vienaip ar kitaip kažkaip turi pradėt kurt vertę, bet kaip tu su savo žiniomis sukursi vertę, kai visas pasaulis konkuruoja dėl tų pačių pinigų. Kaip tu dirbsi sau, kai nematai jokių rezultatų - aš tiesiog nepagaunu kampo. Kaip įmanoma kažką tęsti, kai kai kurie žmonės per kelis mėnesius tampa žinomi ir juos mėgsta, o tavęs kaip tyčia niekas nemėgsta ir niekam neįdomu, ką tu ten sau pizdiš.

Ir taip gaunasi, kad masė nusprendžia, kas įdomu, o ne tu. Tai ar tu turėsi pinigų ar ne priklauso ne nuo tavęs ar tavo sugebėjimų, o nuo masės žmonių.

Kas iš to, kad tavo raštas ar dar kas piešiniai kokie patiks dešimčiai ar šimtui žmonių - tu gi iš tiek pinigų nepasidarysi. Būtum amerikonas, tai būtų kita rinka ir kitokie rezultatai, bet aš irgi matęs tinklaraščių, kurie ten rašomi pora metų ir kaip jie niekam neįdomus, taip niekas jų ir neskaito.

Tai čia ir lietuvoje tas pats, rašai rašai ir bybis.

Tada pradedi išvis galvot apie savo egzistenciją ir kam tu čia gyveni. Kokia prasmė iš to darbo, jei tu vistiek kažkada numirsi, tai kokia gi prasmė tą gyvenimą išvis gyvent.

Vieni sako, kad yra kažkokia prasmė gyvenime, kiti sako, kad nėra. treti sako, kad reikia pačiam susikurti tą prasmę ir užmeta tave ant to, kad realiai niekas čia nieko nežino ir tu ne vienas esi pasimetęs šitam pasaulyje.

Ir visi viską nuolat išvedžioja tame tarpe ir aš. Kažkaip suka tuos žodžius, kad tave įtikint, kad yra kitaip nei tu galvoji. Man tarkim atrodo, kad kai kurie dalykai yra nulemti ir tu nieko negali pakeist, net tavo kūnas nėra tavo kontrolėje. Širdis sustos ir game over. Dantis ten iškris ankščiau laiko arba akys ten pareis, reiks akinių.

O dar kiek žmonių, kai kurių dalykų nežinodami šūdus šneka ir klaidina. Tai taip ir gaunasi, kad žmonės klauso tik tų, kurie turi kažkokį akademinį pripažinimą, o tie, kurie tik 12 klasių baigę, tai kam jie įdomūs. Ką gi žmogus gero gali išmąstyt, kas dar nebuvo išmąstyta iki to.

Ir kuo daugiau informacijos prisisemi tuo sunkiau būna kažką suprast, kuo daugiau žinai, tuo durnesnis jautiesi. Būtų aišku gerai būti savo srities specialistu, bet vistiek kas iš tos specializacijos, kai niekas tau už tai šaibų nemoka.

Aš žinau, kad esu profesionalus šizofrenikas, bet va dabar vaistų nevartoju ir žiūriu, kad smegenys normaliai dirba. Tik kad nuo pirmų rovimų smegenys susipisę ir pasaulis nėra toks, koks buvo anksčiau.

Aš suprantu kaip gyvena žmonės, kiti, jie tiesiog nemato, kad gyvena programoje ir kai tai primeti, tada jie juokiasi ir nesupranta. Bet jei tai nebūtų programa, tai niekas nežinotų ką ir kaip veikti.

Pripažinsiu tokį dalyką, kad visą gyvenimą gilinausi į kažkokį šūdą ir dabar nieko neturiu, nei pinigų, nei kažkokio pripažinimo ar dar kažko, nes atrodė, kad viską reikia išmąstyt permąstyt ir ką turiu kaip rezultatą tai susipisusios smegenys, kurios kliedi neįmanomus dalykus ir kuo toliau tuo aš labiau pradedu išprotėt ir nesuprast savo minčių - aišku realybė dabar neišsikreipus, bet kai atsijungiu nuo programos, tai prarandu kontrolę.

Jei aš nebūčiau išprotėjęs, tai aš nežinočiau, kad gyvenu programoje, kuri tiesiog veikia savaime, o juokčiausi iš tokių, kurie sakytų, kad gyvenu programoje. Ir dabar yra nenuostabu, kad žmonės žvengia ir nesupranta.

Aš nežinau koks jausmas, kai susilaužai koją, todėl reikia kažką patirti, tam, kad suprasti.

Jei žmonės įlįstų man į galvą, tai viskas būtų aišku, kaip aš suprantu ir kuo aš remiuosi, bet taip neįmanoma, todėl reikia aiškint žodžiais arba filmais, arba paveiksliukais, nes kitaip nieko nesupras niekas.

O kai dar savęs nesupranti, tai išvis problema yra kažkam kažką paaiškint, bet manau protingi žmonės jau yra seniai iki to dasigalvoje, tik žinai, kai mokytis filosofiją ar dar kažką nėra labai populiaru ir didžioji žmonių dalis nėra labai protingi - tame tarpe ir aš. Nes tai matosi facebook feede supranti, tu matai kuo žmonės domisi ir darai išvadas. Numeti ką protingo nulis like, numeti šūdą kokį krūva like.

Kai išprotėji tai tu neišeini iš smegenų ar iš realybės. Tiesiog kažkaip smegenys prikuria pusę realybės ir pradedi matyt dvi realybes vienoje ir viskas taip realu, kad atrodo, jog tai tikra.

Ir kai apturi tokią patirti pradedi abejoti realybės realumu. Viskas atrodo pakankamai įtikinamai, bet ir žaidimai atrodo pakankamai įtikinamai iki tam tikro lygio.

Kuo labiau apie tai galvoji, tuo labiau smegenys susisuka.

Supratau tokį dalyką, kad per didelis loginis mąstymas gali nuraut protą, jei pradėsi klausinėt ką tu čia matai, tai smegenys išeis iš rikiuotės. Esmė, kad protas gali nulaužti visą šitą programą ir išeiti į kažkokią alternatyvią realybę, kuri yra pusiau sapnas pusiau realybė.

Ir man visada buvo įdomu sužinoti, ką aš čia matau, nuolat smegenyse su savimi kalbėdavau. Brūžindavau kažkokias idėjas iki tol, kol jas nušlifuodavau ir jos tapdavo skambios. Niekas man nesakė, ką žmogus turi daryti savo galvoje, tai aš kalbėjau, man atrodė, kad kalbėjimas savo galvoje yra filosofija. Tipo mąstymas. Nors iš esmės tai yra sutrikimas, kuris privedė mane prie išprotėjimo ir nuo tada mano gyvenimas išvis prarado prasmę ir kryptį ir dabar nesuprantu, kodėl ir kam aš gyvenu šitoje programoje ar matricoje ar sistemoje ar vadink kaip nori - gyvenime.

Negali iš tikro pasitikėt niekuo, net ir savo mintimis, nes nežinai, kas per gyvenimą visokiausio šūdo į jas primėtė. Atrodo vieną dieną, kad yra vienaip. Po to nuprotėji ir pradeda atrodyt visiškai kitaip - ir tu nežinai kuo tikėt, ar tuo kaip mąstei seniau ar tuo kaip mąstai dabar.

Ir kuo labiau giliniesi, tuo labiau pradedi nesuvest galų ir tu tada nežinai ar tu nesveikas ar pasaulis nesveikas.

Abejoji viskuo.

Pasimetęs savo minčių labirintuose. Viskas pradeda atrodyt kaip viena didelė nesąmonė, bet ką tu padarysi - juk tu turi prisitaikyti prie pasaulio, o ne pasaulis prie tavęs.


Kūrva...

... yra kūrva, nes ji prisitaikė prie gyvenimo.

Tie visi, kurie sako, kad mes galime pakeisti gyvenimą ir realizuoti kiekvieną savo svajonę smulkiai klysta.

Jei tu gyvenai ir pastoviai dariai tas pačias klaidas - tu gero gyvenimo neturėsi, kad ir kiek norėsi.

Vieni gabesni, kiti silpnesni, treti gimsta su ligom ir ką tu padarysi.

Jei nenori kažko daryt, tai ir nedarai - kas tau pasakys kaip reikia nugyvent gerą gyvenimą. Gimtum turčių ar karalių šeimoje - niekas tau nesakytų, kad blogai gyveni - galėtum bybį voliot, būt rašytojas ar kitaip.

Esmė yra ne tai, ką tu darai, o tai, ką pasaulis leidžia tau daryti. Yra dalykai, kurių mes tiesiog negalime padaryt. Negalime skraidyti, bet galime skristi.

Protingi žmonės keičia pasaulį, o tie, kas yra mažiau protingesni - prie jo prisitaiko.

Supratęs, kad viskas pasaulyje yra sukūrta - aš supratau, kad kūrybai kažkokiai ar dar kažkam - neturiu smegenų. Negalėčiau, net degtuko sukurti, nes nemoku.

Viską, kuria programa, kurioje mes gyvename. Toks jausmas, kad kiekvienas turi savo misiją, o pasaulio išskirtiniai žmonės iškreipia realybę ir sudaro įspūdį, kad kiekvienas gali pasiekt savo svajones ir taip toliau.

Aišku, parašyk bestselerį ir būsi milijonierius, bet parašo kažką gero tik gyvenimo ir išsilavinimo bei fantazijos nestygstantys žmonės. Visi kiti, tame tarpe ir aš rašau šūdą, kuris patinka tik jiems patiems.

Žmonės beleko neskaito, yra tam tikri standartai į kuriuos reikia taikyt, bet žinai jei taikysi, kad patiktų, tai išduosi pats save.

Jei aš neskaitau knygų, tai dar nereiškia, kad jos visos lėvos, yra tiesiog žmonės, kurie mėgsta skaityti ir skaito. Man patinka youtube žiūrėt, nes per video kažkaip kitaip nei knygoje. Čia gal dėl to, kad nerandu to, kas man patiktų ir man lengviau yra parašyti nei kažką rasti savo stiliuje.

Čia yra sunku, kai tavo skonis skiriasi nuo masės žmonių.

Tu nieko nepadarysi, kad pas tave kitos vertybės, kitoks požiūris į gyvenimą ir taip toliau, bet tai dar nereiškia, kad tu negali iškišt į pasaulį savo knygos - kaip ją įvertins, jau čia ne nuo tavęs priklauso.

Didžioji žmonių dalis sprendžia, kas yra populiaru, kas yra sėkminga ir taip toliau.

Įsivaizduok, jei aš rašyčiau knygas ar tekstus, kuriuose sakyčiau, kad gyvenimo negalima pakeisti, reikia tiesiog prisitaikyti prie realybės ir tiek. Pisčiau protą, kad žmonės gyvena programoje, kuri veikia tam tikra tvarka - argi kas mane skaitytų?

O jei rašyčiau tokias knygas, kurios žmones įkvepia pripasakočiau įvairių dalykų ir taip toliau - tada juk būtų kitoks rezultatas, bet žmogus negali parašyti to, kuo pats netiki.

Ir jei rašysi tas įkvepiančias knygas, tai būsi toks pats rašytojas kaip ir kiti.

Viskas priklauso nuo pamatinių žmogaus vertybių, jei žmogus netiki tuo ką tu jam sakai - tu niekaip jam neįkiši informacijos jis tiesiog išmes ar išjungs knygą ir tiek.

Kiekvienam tikėjimui vis kitokia knyga. Juk jei aš esu nereligingas - aš nepulsiu skaityt biblijos paistalų ar ten korano ar dar kokios religinės knygos, nes viskas drumsčia protą.

Yra dalykai, kurie tiesiog nėra man skirti ir tiek - nieko įspūdingo tame nėra.

Gali nuvilti

Kartais atrodo, kad išdedu visą širdį į savo blogą, pasikeikiu ar dar kaip nors bet neesmė.

Geriems dalykams irgi reikia reklamos, ypač teksto pavidalu - juk teksto beveik niekas neskaito ir niekas neplatins teksto, kurio neskaito, o jei kas ir paplatins - jų bus nedaug, kad lietuvoje ar dar kur visi žinotų.

Todėl reikia save reklamuoti nepaisant to ką darai.

Bet jei neuždirbi iš savo blogo ir žinai, kad neuždirbsi tuomet reklamuoti neapsimoka, nereikia kišti pinigų į veiklą, kuri niekada neatsipirks - geriau nusipirk kebabą ir tai bus geresnė investicija.

Nepatiksi

Jei jus pasauliui nepatiksit, tai nieko jus ir neuždirbsit ir nieko nepakeisit ir visiems bus ant jūsų bbd :D Žmonės rūpi vieni kitiems tik tol kol pinigų turi. O kai nieko neturėsi, tai tave parazitu vadins :D